Keliautojas Aurimas Valujavičius – apie tamsiąją, mažai žinomą kelionių pusę: už išskirtinius įspūdžius sumokama sveikata

7 metus keliaujančio vaikino sąskaitoje nemažai kvapą gniaužiančių žygių: baidare perplauktas Dunojus, dviračiu įveikti kilometrai Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje ar Azijoje ir ne ką mažiau užkoptų iškiliausių pasaulio viršūnių.

Šiuo metu gimtojoje Lietuvoje esantis Aurimas jau ruošiasi naujai kelionei – transatlantine valtimi plauks iš Gibraltaro į Floridą.

Taip vaikinas ne tik pagerbs prieš 90 metų per Atlantą skridusius Darių ir Girėną, bet ir sieks naujo Lietuvos rekordo: įveikęs tolimiausią kelionę irkline valtimi taps pirmuoju lietuviu, irklais perplaukusiu Atlantą.

Vyras neslepia, kad tokia kelionė reikalauja daug pasiruošimo, o ir apskritai keliavimas turi ne tokią matomą, tamsią pusę – grįžus dažnai prireikia medikų pagalbos, tarp šeimas sukūrusių draugų A. Valujavičius jaučiasi tarsi balta varna.

Anot keliautojo, ir pačiose kelionėse būna sunkių akimirkų, kai kyla pavojus gyvybei, nežinai, ar dar pavyks sugrįžti į namus. „Turi gyventi su mintimi, kad tai gali būti paskutinė tavo kelionė, tačiau to nesureikšmini“, – sako A. Valujavičius.

– Prieš kelias savaites pasidalijai savo naujuoju iššūkiu – valtimi per Atlanto vandenyną. Aurimai, kur yra tavo lubos?

– Apie tai negalvoju. Žinau, kad bus sunku, tačiau nemanau, kad užsibrėžti tikslai yra aukštesni nei mano galimybių ribos. Darau tai, kas svarbu mano dūšiai.

Pagrindinis prioritetas man yra kelionės, o visa kita – antraeiliai dalykai.

– Kaip atrodo pasiruošimas būsimai kelionei?

– Dažniausiai prieš tokias keliones žmonės jaučia psichologinį pavojų, bijo palūžti. Manau, kad psichologija yra mano stiprusis arkliukas, kuris ir veda į priekį.

Būtent dėl šios priežasties daugiausia dėmesio galiu skirti fiziniam pasirengimui. Mano visos treniruotės šiuo metu yra fizinės, koncentruotos į ištvermės treniravimą – sporto salėje, vandenyje, valtyje. Niekad nebūna taip, kad spėji susiruošti ir paskutines kelias dienas gali ramiai leisti laiką.

Dažniausiai iki pat išvykimo, iki pat paskutinės minutės viską dėliojuosi, ruošiuosi, kraunuosi. Laiko niekad nebūna per daug – viską išnaudoju.

– Kai kuriose kelionėse numinamų kilometrų skaičius viršija dešimtį tūkstančių, o sudeginamų kalorijų – ir šimtus tūkstančių. Kaip tuomet keičiasi tavo kūnas?

– Visos mano kelionės remiasi į fizinį pajėgumą, todėl iš vienos pusės aš esu tarsi atletas.

Kūnas yra pagrindinis įrankis, kuriuo naudojuosi – išsunkiu, išdžiovinu, o vėliau jam reikia atsigauti. Krenta svoris, keičiasi laikysena, tiesa, dažniausiai blogėja, o ne gerėja. Grįžus reikia skirti laiko atsigauti: vaikščioti pas kineziterapeutus, sutvarkyti mitybą ir duoti laiko kūnui pailsėti.

– Ir vis dėlto žmogaus jėga gamtos akivaizdoje tampa beverte. Turbūt ir pats tuo įsitikinai aplankęs vietas, kur visai neseniai išsiveržęs ugnikalnis pelenų sluoksniu padengė dabar jau buvusias gyvenvietes. Kada per visus 7 kelionių patirties metus tau labiausiai „drebėjo kinkos“ dėl pavojaus gyvybei?

– Tai yra gamta ir nuo tavęs niekas nepriklauso. Akimirkomis, kai gyvybei kyla pavojus, širdis nukrenta į kulnus, tačiau džiaugiesi, kad lieki gyvas. 2018 m. kopiant į Agungo ugnikalnį, šis išsiveržė, pasirodė pelenų debesis ir tikrai nežinojau, kas link manęs atskris – akmenys, lava, o gal visgi nieko. Didelė nežinomybė pasitiko ir kopiant į ugnikalnį Čilėje. Nuo didelio vėjo pradėjo riedėti akmenys ir pagavę pagreitį prašvilpė didžiuliu greičiu. Jei būtų pataikę į mane – tikėtina, kad būčiau žuvęs. Turi gyventi su mintimi, kad tai gali būti paskutinė tavo kelionė, tačiau to nesureikšminti. Jei bijosi – beliks slėptis savo kambaryje po devyniomis paklodėmis.

– Dviračiu Indonezijoje įveikti kilometrai tau buvo sunkiausi ne fizine, o kultūrine prasme – dalijaisi prieš kelis mėnesius kelionei baigiantis. Kas šios patirties metu šokiravo labiausiai?

– Pajutau didžiulį kultūrų skirtumą, tačiau tai labiau nuliūdino, o ne šokiravo. Kalbu apie žmonių komunikaciją bei požiūrį, ypač ekologijos atžvilgiu. Viskas teršiama, o jiems – nė motais.

Reikia mokėti su jais bendrauti, o angliškai ne visuomet pavyksta susišnekėti.

Ne kartą teko laužyti liežuvį arba naudoti vertėją, kad tą bendrą komunikaciją atrastum. Kartais pasijusdavo ir išsilavinimo šalyje stygius. Man šis kultūrų skirtumas „neprilipo“, tačiau tai turbūt skonio reikalas.

– Savo sekėjams sakei, kad nuo Komodo drakonų geriau nebėgti tiesia linija. Ko dar patartum nedaryti Indonezijoje?

– Ranka neliesti žmogaus šukuosenos. Indonezijoje labai vertinama galva – vaikui gimstant, ji iš visų kūno dalių pirmiausia išvysta dienos šviesą, todėl tai vietiniams labai svarbu.

Jei suaugusiam žmogui velsi plaukus – jam tai tikrai nepatiks. Iš tiesų, Indonezijoje apskritai nepriimtina glėbesčiuotis ir liestis.

Šalyje daug musulmonų, o jų religijai tai svetima. Kaip ir alkoholio vartojimas – nors nedraudžiamas, šalies viduje alkoholis labai sunkiai randamas.

Narkotinės medžiagos šalyje griežtai draudžiamos. Patartina nevartoti net marihuanos, nes atsidūrus už grotų gyvenimas ten gali ir pasibaigti.

– Ar kelionėse pavyksta atsipalaiduoti, kai visoje kultūrinių skirtumų bei iškylančių pavojų apsuptyje reikia nenukrypti dar ir nuo susikurtų planų?

– Labiausiai atsipalaidavęs jaučiuosi keliaudamas Europoje. Čia nereikia vizų, kurių galiojimo laikotarpis įstato į rėmus – gali būti, kur nori ir kiek nori. Keliaudamas į valstybes, kuriose reikia vizų, stengiuosi pasidaryti griežtesnį grafiką ir daug nebimbinėti.

Laiko faktorius išties yra, užsibrėžtus tikslus reikia įgyvendinti per tam tikrą laiką.

Man tai nepatinka, tačiau emociškai nežlugdo. Tiesiog turiu neužmigti ant laurų.

– Tavo įveikti kilometrai byloja, o ir tu pats pritari, jog esi labai užsispyręs žmogus. Vis dėlto kokiais atvejais ši savybė pakenkia?

– Siekiant užmegzti naujas pažintis ar sukurti santykius. Ypač jei tu esi stačiokas, kuris žiūri tik į savo tikslus – renkiesi tai, kas tau patogu, o su kitais neini į kompromisus. Esu tai patyręs, tačiau vis vien einu taip, kaip man atrodo – tiesiai sava kryptimi.

Kiti žmonės arba atsiduria šalia to kelio, arba visai pasišalina.

– Keliaudamas net ir po 4 mėnesius praleidi svetur. Kaip per visą kelionių patirtį keitėsi tave supančių artimų žmonių ratas?

– Žmonių ratas tikrai keitėsi. Iš vienos pusės mažėjo, iš kitos – didėjo. Visi artimiausi draugai dabar turi antras puses, kuria šeimas ir įsisuka į šeiminio gyvenimo rutiną. O aš kaip balta varna – keliauju po pasaulį.

Savaime su tokiais draugais mažėja ir susitikimų, o tada atsiranda naujų žmonių. Labiau pritampančių prie mano gyvenimo ritmo.

Visgi su metais nepavyksta užmegzti tvirtos draugystės, todėl, nors ir naujų žmonių atsiranda, tikrų draugysčių mažėja.

– Ar kada svarstei mesti viską velniop?

– Kelionės – mano gyvenimo variklis. Tai visavertiškiausias metodas gyventi, o savo gyvenime nematau nieko, kas man būtų aktualiau ar svarbiau. Mėgstu tai, ką darau, ir nėra jokių prošvaisčių tam mesti.

– Esi aplankęs net ne vieną šalį, bet ir žemyną. Išvydus tiek daug skirtingų kraštovaizdžių, kultūrų, sutikus šitiek žmonių, ką tau reiškia grįžti į gimtinę?

– Smagiausia, kai gatvėse galiu laisvai kalbėti lietuviškai – su savo draugais, šeima ar kitais žmonėmis. Apskritai Lietuvos kraštovaizdis ir kalba yra tai, ko nerasi jokiuose kituose žemynuose. Žinoma, Baltijos šalyse galima išvysti nemažai gamtos panašumų, tačiau kalba – vienintelė.

– Ką patartum tiems, kurie dar tik ruošiasi į pirmąsias keliones dviračiu, baidare ar lipti į aukščiausias pasaulio viršūnes?

– Įsivertinti save – ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Žmonės labai dažnai tikisi daug, bet pabandę nusivilia. Tai nereiškia, kad nereikia bandyti, tiesiog žinokite savo lūkesčių ribas ir nebijokite klysti. Juk niekas tobulai nepavyksta iš pirmo karto, o su laiku dar ir gerėja.

alfa.lt