Kaip tėvai manipuliuoja suaugusiais vaikais

Net darydami gerus darbus, mes tai darome būtent dėl savęs. Gauname psichologinę naudą, užsidedame pliusiuką ir toliau galime eiti gyventi savo komplikuotų gyvenimų ir neretai lipti kitiems per galvas.

Paradoksalu, tačiau kartais gyvenime labiausiai tenka saugotis paslaugių, į altruizmą linkusių, žmonių. Altruizmas – puiki kaukė ir psichikos gynybinis mechanizmas. Padėdami kitiems kartu mes galime juos valdyti.

Žmonės, pastoviai gaunantys iš kito nemokamas paslaugas, ima jaustis skolingais. Tuo vėliau ar anksčiau bus galima pasinaudoti savo naudai. Tad apsukrūs asmenys suranda savo patikimą manipuliacijos strategiją ir galiausiai atsiima gerumo indėlį su palūkanomis.

Pirmi žmonės, kuriuos sutinkame savo gyvenime ir iš kurių pradedame mokytis elgesio strategijų, yra mūsų tėvai. Dažnu atveju šventa šeimos institucija tokia tik atrodo esanti, žiūrint iš šono.

Realybėje tėvai susilaukia vaikų dėl kažkokios naudos. Vienu atveju ji gali būti psichologinė, kitu ir finansinė. Dažnai vaikai reikalingi išpildyti senas tėvų svajones, dėl kurių gimdytojai patys nebuvo pasiruošę pakovoti, o va vaikas turės tai atlikti už juos.

Tokiose šeimose nuo mažens programuojamos tėvams palankios vertybės, kad būtų galima vėliau valdyti šviežiai susiformavusią asmenybę. Lenk beržą, kol jaunas – tinkamas posakis.

Taip užauga ne nauja asmenybė, o tėvų marionetė. Žmogus, neturintis savo nuomonės, pomėgių, svajonių. Žmogus, gyvenantis svetimą gyvenimą, todėl toks nelaimingas ir negalintis iš to jausmo išsivaduoti.

Blogiausia, kad tokie vaikai net nesuvokia savo problemos. Tad negali ieškoti ir sprendimo būdų. Toliau pabandysiu pateikti pavyzdžių, kaip būtų galima atpažinti, kad esate patekę į savo pačių tėvų spąstus.

Viena iš tėvų manipuliacijos strategijų – skolos čekio išrašymas už gyvybės suteikimą Atrodytų, jog tas naujas žmogus pats prašėsi būti atvedamas į šį žiaurų, bet kartu nuostabų pasaulį.

Jis juk neturėjo pasirinkimo negimti. Na, o tėvai jam gimus galėjo pasirinkti neauginti vaiko. Bet šie suaugę žmonės padarė sąmoningus sprendimus, už kuriuos lieka kaltas vaikas.

„Koks tu nedėkingas/a, juk aš tave pagimdžiau, o tu dabar nenori/negali dėl manęs …“ galime kiekvienas pabaigti šį sakinį pagal savo ar, iš aplinkinių girdėtas, patirtis. Kitas emocinio šantažavimo būdas – akcentavimas išleistų pinigų auginant vaiką.

Vėlgi, jaunas žmogus dažniausiai pats galutinai nesprendžia kuo rengsis, ką valgys, kokį kompiuterį pirks. Pinigus šiems poreikiams tenkinti duoda tėvai. Todėl savaime suprantama, jog jie valdo situaciją ir gali vaiko poreikiams skirti tiek, kiek jiems norisi.

Vaikas šiame sprendimų etape daro menką įtaką, ašaros ar maldavimai iš esmės retai pakeičia tėvų sprendimus. Tad kaltinti vaiką už lėšų sunaudojimą yra paradoksalu. Juk buvo galima jų tiesiog neskirti.

Investavimas į vaiką yra puikus būdas manipuliuoti jam subrendus ir pradėjus pačiam užsidirbti. Tuomet šalia prisigretina tėvai, laukdami savo investicijos nešamo pelno.

Vargšas jaunas žmogus jaučia pareigą atsidėkoti geradariams už per prievartą suteiktą paslaugą. Įsivaizduokime, jog vieną dieną gauname kurjerio pristatytą nežinomą siuntą.

Ją išpakuojame, o ten matome naujutėlis televizorius. Siuntėjui buvo nė motais, kad gal mes turime namuose tokį patį ar panašų prietaisą ar apskritai nežiūrime televizoriaus.

Jo tikslas buvo išmintingai parduoti prekę. Kad ji mums buvo parduota, suprasime tik gavę sąskaitą. Taip iš tiesų elgiasi kai kurių iš mūsų tėvai, net nedirbę pardavimuose. Dar vienas manipuliacijos metodas – psichologinis pririšimas Daliai tėvų vaikai reikalingi užpildyti dvasinę tuštumą, patenkinti psichologinius poreikius.

Tokie tėvai paverčia vaikus nuo jų priklausomais. Tai padaryti dažniausiai bandoma dviem būdais: nuolatos žeminant ir menkinant jų savivertę arba atvirkščiai: sukuriant atrodytų tobulas sąlygas, viskuo pasirūpinant už suaugusį vaiką.

Abiem atvejais, žmogus prieina išvados, kad pats nieko gyvenime nesugebės ir kiekviename žingsnyje jam bus reikalinga gimdytojų pagalba. Tokie vaikai gali visą gyvenimą pragyventi po vienu stogu su savo tėvais, pildydami jų poreikius ir net nesuprasdami, jog tai daro.

Vaikui panorus išeiti, gali būti taikomos drastiškos priemonės. Manipuliuojama savižudybės grėsme, pinigais ar apskritai tolimesniais santykiais. Gudresni tėvai gali pradėti simuliuoti ligas, prašyti išskirtinės pagalbos buityje, taip sukeldami gailestį, norą padėti.

Ekonomiškai silpniausiose šeimose vaikai turi dar kitą paskirtį – jie tampa darbo jėga ūkyje, pagalbininkais namuose. Tėvai specialiai stengiasi pagimdyti kuo daugiau vaikų, kad jie nudirbtų visus jų darbus bei padėtų papildomai gauti socialines pašalpas, lengvatas. Į tokius vaikus tėvai nieko neinvestuoja – nei savo laiko, dėmesio, nei pinigų.

Vaikai gimsta iš karto pasmerkti būti darbininkais. Gimdytojams nerūpi mokykla, aukštasis išsilavinimas. Jei tai trukdo darbui namų ūkyje, reiškia to galima atsisakyti. Tad retas vaikas pats sugeba suvokti mokslo svarbą ir pakilti iš dugno.

Taigi, matome, kad mūsų tėvai nėra šventi, kaip galbūt kai kurie įsivaizduoja. Nuoširdžiai vaikus myli ir rūpinasi mažuma, o ir jie giliai viduje tik tenkina savo psichikos poreikius.

Dabar turėtų būti aiškiau, kad mes patys turime kovoti dėl savo svajonių, kurti savo asmenybę, nepasiduoti aplinkos spaudimui. Niekas šiam pasaulyje nenori išpildyti mūsų troškimų. Visi pasitelkia vieni kitus savo svajonėms pildyti.