man labai skaudu girdėti, kaip pastaraisias metais yra puolamas gerbiamas profesorius ir mūsų patriarchas Vytautas Landsbergis. Tikrai sveiku protu nesuprantamas dalykas, kad yra taip beatodairiškai puolamas žmogus, kuris pirmas, ėjo visur rizikuodamas, drąsiai ir ryžtingai veikdamas. Ir jei ne gerbiamas Vytautas Landsbergis, tai apskritai būtų net neatkurta taip sėkmingai Lietuvos nepriklausoma valstybė. Jis tikrai buvo vertas Nobelio premijos!! Prisiminkime, juk mūsų revoliucija buvo ne su šautuvu ant peties, bet neginkluotas taikus pasipriešinimas, Žmonės savo kūnais uždengė Seimo rūmus ir kitus objektus. Dar daugiau, tai buvo ,,dainuojanti revoliucija’’ ir mes visi v i e n i n g a i drauge nugalėjome sovietų karius, kurie atvažiavo ne šiaip, o su tankais, dėl ko turėjome skaudžių aukų. BET ATLAIKĖME ATKAKLIAI IR VIENINGAI!!!

Dabar negaliu nepaminėti, jeigu leisite (abiejuose rašiniuose apie tai nepaminėta, bet daug viešoje erdvėje diskutuojama), apie lietuvių mylimą poetę Salomėją Bučinskaitę - Nėrį. Poetė rašė eilėraščius, daugiausiai apie meilę, ji nebuvo kokios nors sovietinės ideologijos propaguotoja. Bet ja pasinaudojo, paprašę sukurti šlovinančią odę apie Staliną. Iš pradžių Salomėja nesutiko ir norėjo to atsikratyti, bet, įkyriai prašoma, galop palūžo. Ji parašė ,,Poemą apie Staliną’’, už ką dabar ir smerkiama. Tačiau būtų gerai, jei šiek tiek pamąstytume: dabar mes turime laisvę rinktis, taip ar kitaip pasielgti, vienu žodžiu, pagal savo sąžinę. O tais rūsčiais stalinizmo metais, pasipriešinęs galėjai būti labai staigiai išgabentas pas meškas į Sibirą. Taip kad dėl tos poemos Salomėja Neris neturėjo jokios asmeninės pasirinkimo laisvės.

Kaip žinome iš istorijos, Europoje karo metu vokiečių fašistai nužudė 6 milijonus žydų tautybės žmonių. Ir tai yra faktas. Dabar, kalbant apie Birželio lietuvių sukilimą, tai po poros dienų įvyko skaudus dalykas . Kauno ,,Lietūkio ’’ garaže vokiečiai sušaudė būrelį žydų, bet vėliau visą kaltę už savo niekšybę suvertė lietuviams, kurie net nedalyvavo tame pogrome. Pagaliau lietuviai net neturėjo jokio tikslo prisidėti prie šio skaudaus įvykio. Viskas įvyko spontaniškai. Tai viskas ką aš apie tai žinau. Iš viso prie žydų žūdynių karo metu, galėjo, mano nuomone, dalyvauti gal kokie dešimt lietuvių. Ir man labai keista, kad lietuvių visą tautą daro kažko nenormaliu ,,atpirkimo ožiu. O prisiminkime, kiek lietuviai išgelbėjo žydų vaikų, gal kokį šimtą, aš tikslaus skaičiaus nežinau. Tai va čia būtų tiek žinių.

Net nežinau, nuo ko pirmiau pradėti, nes paliesta keletas temų. Gal tada pradėkime nuo Lietuvos žydų tematikos. Žinia, prieš 1941 metus Lietuvoje gyveno apie 200 tūkstančių žydų tautybės asmenų, kurių 90% buvo nužudyti. Ir iš karto parašysiu, kad susidorojimas su žydais buvo grynai vokiečių fašistinės vadovybės inspiruotas reikalas, kitaip tariant, lietuviai nedalyvavo tose žudynėse, nes tai buvo fašizmo ideologijos pasekmė, įgyvendinta ,,vokiečių rankomis’’. Prisidėjo tik vienas kitas lietuvis, suklaidinti vokiečių propagandos!

Labai prašau JŪSŲ DĖMESIO! Kadangi buvo neperseniausiai dvi publikacijos (Arvydo Juozaičio rašinys; ir šiandien, bet nežinau, kur pradingo rašinys, kaip supratau Redakcijos žurnalisto), labai norėčiau, kad išklausytumėte mane su rimtu susikaupimu. Aš esu jaunas senjoras, bet puikiai prisimenu ir gilų sovietmetį, ir Sąjūdžio laikus, todėl, manau, turintis teisę liūdyti tiesą ir tiktai tiesą apie tuos laikus, tiksliau norėčiau keletą aspektų daugiau iš Sąjūdžio ir taip toliau. / Pirmiausiai noriu parašyti, kad man be galo skaudu, kad abu straipsnių rašytojai prisėdo rašyti, apimti didelio didelio p y k č i o . Bet kaip sako patarlė: ,,pyktis - blogas patarėjas’’.