Mamos vaikystė atsispindės jos vaikuose
Elementarus buitinis pavyzdys (kuriame daugelis net neįžvelgs nieko smerktino): vaikų aikštelėje močiutė nurodinėja mažyliui, ką jam daryti, su kuo žaisti.
Vaikas geranoriškai vykdo nurodymus, tačiau jis neturi savo žaidimo, nėra kūrybos, jis neprieštarauja įsakymams, nes jau palaužtas.
Nereikšmingi kasdieniai smurto epizodai įprasti, mes jų ir nesuvokiame kaip smurto.
Jie neregimai egzistuoja vaiko gyvenime, kurdami jo charakterį.
Kiek smurto buvo jūsų vaikystės metais?
Ar buvo laiminga jūsų pačių vaikystė? Ar ten buvo smurto?
Atliksime paprastą pratimą. Tiesiog atsakykite, nuo kokio amžiaus jūs aiškiai save prisimenate?
Jei nuo paties gimimo ir anksčiau (yra ir įsčių atmintis), jus teisėtai galima pavadinti laimingu žmogumi, jums neįprastai pasisekė su tėvais. Jūsų likimas geras ir šviesus.
Dažniausiai mes pradedame save atsiminti nuo 3-4 metų ir vėliau. Tie metai, kuriuos kažkas lyg „ištrynė“ iš atminties, psichologijoje vadinami „uždarais“.
Žmogus nenori jų prisiminti, juk būtent tuo metu buvo skausmas, stresas, baimė.
Prigimtinis psichinės apsaugos mechanizmas suveikia, todėl mes nieko neprisimename iš to laiko.
Tačiau tai nereiškia, kad pasąmonės sferoje nieko nėra ir kad ji neveikia dabartinio mūsų gyvenimo.
Specialistai mano, kad tik moteris, kuri pati traumuota, traumuos ir savo vaiką. Matyta ir girdėta vaikystėje įsirašo pasąmonėje kaip griaunanti programa.
Jei tokia moteris gimdo ar pagal aplinkybes sąveikauja su vaikais (vaikų darželio auklėtoja, medicinos sesuo), ji pradeda elgtis taip, kaip su ja elgėsi suaugusieji jos vaikystėje.
Ką daryti su savo pykčiu ir susierzinimu?
Jei jūs tai pripažinote ir priėmėte, jūs teisingame kelyje. Tačiau nebandykite bausti savęs.
Jums teko tai, kaip ir daugeliui, įvairiais lygmenimis.
Ir štai bendraudami su vaiku, jūs galėsite pajusti jo įtampą, baimes kaip savąsias. Jūs galėsite pilnai suvokti vaiko pergyvenimus, jo bejėgiškumą, negalėjimą apsiginti nuo žmogaus, kuris a priori turi nešti meilę ir apsaugą.
Iš jūsų reikalaujama ne taip ir daug – mylėti ir dovanoti švelnumą bei dėmesį savo vaikui.
Bet to nebus, jei jūs nesieksite laimės.
Pareiga būti laiminga
Tik pas laimingą motiną, o ir šiaip moterį rasis jėgų tam, kad mylėtų vaiką ir rūpintųsi juo.
Ir tai jūsų nevargins, neatims jėgų. Kuo daugiau rūpesčio ir dėmesio jūs dovanosite, tuo labiau jausite savo energiją ir pasitenkinimą.
Ir pabaigai Būkite sąžiningi su savimi. Jūs tikrai susidursite su vidiniu nesąmoningu pasipriešinimu. Ir nugalėti tai, kas kaupėsi ilgus metus, nebus lengva.
Tačiau meilė vaikui nugali bet kokias kliūtis. Ir jo pasitikintis bei tyras žvilgsnis bus amžinas apdovanojimas jums. Tik pasistenkite.
Rašyti komentarą