Ką būtume radę ant Kūčių stalo prieš šimtą metų?

„Tai, kad lietuviai yra ištikimi tradicijoms, kurias išlaiko ruošdami Kūčių vakarienę, rodo pirkinių krepšelis. Jame dominuoja žuvis, aguonos, džiovinti grybai ir vaisiai, riešutai, medus. Tai yra ingredientai tradiciniams lietuviškiems Kūčių stalo patiekalams, – šventinio apsipirkimo Lietuvos gyventojų įpročius atskleidžia prekybos tinklo „Maxima“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė. – Šventinis pirkinių krepšelis neapsieina ir be šviežios mėsos bei įvairių jos gaminių: nuo kiaulienos karkos, vytintų dešrų iki ančių kepenėlių pašteto. Tai – Kalėdų stalo vaišės, kurioms dažnai pasirenkami nekasdieniniai maisto produktai. Įvairūs, neretai egzotiški, gardumynai perkami net kaip kalėdinė dovana einant į svečius arba norint nustebinti ir palepinti namiškius“.

Šventėms gausiai perkami įvairūs vaisiai – nuo mandarinų, bananų ir obuolių iki mangų, papajų ar pasiflorų. Pasak E. Dapkienės, jeigu iki Kalėdų išlaikytas obuolys arba vienu ar kitu būdu gautas bent vienas apelsinas prieš šimtmetį prilygo mažam stebuklui, tai dabar žmonių norai ir lūkesčiai yra gerokai didesni. „Mandarinai išlieka vieni populiariausių, tačiau perkami iš Afrikos ar Pietryčių Azijos atkeliavę egzotiniai vaisiai – kinkanai, rambutanai, kertuočiai, papajos“, – pasakoja ji.

Jeigu nusikeltume šimtmečiu į praeitį, pasak J. Bernotienės, kuri yra viena iš knygos „Ponios Smetonienės virtuvė“ autorių, tai ant lietuviško Kūčių stalo rastume kūčiukų, spanguolių kisieliaus, aguonų pieno, daržovių patiekalų, maltų ir su svogūnais pakepintų kanapių sėklų. „Prisimintume, kad originalusis patiekalas kūčia buvo gaminamas iš žirnių, kviečių, aguonų ir medaus. Apskritai, tai vienas seniausių lietuviškų patiekalų, vien jo pavadinimas mums simbolizuoja Kalėdų išvakares, krikščionių didžiojo stebuklo laukimą“, – teigia kulinarijos paveldo tyrinėtoja J. Bernotienė.

Ji akcentuoja, kad Kūčių stalas anksčiau ryškiai atspindėdavo šeimininkų turtinę padėtį, nors esminiai patiekalų ingredientai būdavo tie patys. J. Bernotienė pastebi, kad virtuvės meistrams ir tais laikais fantazijos netrūko: „Vien ko verta gausybė žuvies patiekalų, kurie valgyti pasninko laikotarpiu: kepta, kapota, marinuota silkė, silkė su svogūnais ar su grybais, silkių sviestas, kimšta lydeka, žuvies paštetas, žuvies kukulaičiai ir t. t.“.

Anot J. Bernotienės, didesni skirtumai išryškėdavo lyginant šventes valstiečių ir dvarininkų namuose. Dvaruose per Kūčias ir Kalėdas būdavo gaminami gan įmantrūs valgiai. Pavyzdžiui, ūkininkų žmonos Kūčių vakarienei barščius virdavo su silke ir džiovintais baravykais, o dvare ši sriuba būdavo pateikiama su ausytėmis – mažais koldūniukais su grybų įdaru.

„Skirtumus atspindėjo net pirmosios poros Antano Smetonos ir jo žmonos Sofijos skoniai. Prezidentas buvo ūkininkų vaikas, tad buvo neišrankus maistui, mėgo paprastus patiekalus: grikių košę, daržovių sriubas, blynus. O pirmoji ponia Sofija Chodakauskaitė–Smetonienė dažniau rinkosi bajoriškus patiekalus – pagal savo kilmę. Antai, ji gamindavo bigosą, o per šventes neretai pasilepindavo Napoleono tortu“, – pasakoja J. Bernotienė.

Ji pažymi, kad maždaug iki praėjusio amžiaus vidurio dauguma žmonių griežtai laikydavosi pasninko. „Tarpukariu per Kalėdas lietuviai būtinai eidavo į bažnyčią, o prie stalo sėsdavo su šviesiomis mintimis ir palinkėjimais. Maistas turėjo simbolinę prasmę – buvo tarsi Dievo ir gamtos dovanos, kuriomis reikia dalytis“, – akcentuoja kulinarijos paveldo tyrinėtoja J. Bernotienė.