„Išpažintis su Marija“. Edita Užaitė: kartais būnu stebėtino nesupratingumo moteris

– Edita, tavo gyvenimas šiuo metu yra kardinaliai pasikeitęs nuo to, kaip gyvenai prieš dešimt metų. Dalyvaudavai vakarėliuose iki ryto, buvai karjeristė, o dabar ravi gėles ir tuo mėgaujiesi. Koks lūžis turėjo įvykti, kad taip kardinaliai pasikeistų gyvenimo būdas?

– Ko gero, išsisėmiau ir supratau, kad man tai nebetinka. Norėjosi prasmingesnio ir sąmoningesnio buvimo. Nors žodis „sąmoningesnis“ dabar visur eskaluojamas, iš tikrųjų dabar aš esu laiminga, palyginti su tuo, kokia buvau anksčiau. Tuo metu buvo daug egoizmo, viskas sukosi tik aplink mane, o dabar viskas yra apie kitus ir tai daro mane laimingą.

– Kaip pasikeičia vidinis žmogaus pasaulis, kai atsisakai banalių dalykų?

– Man atrodo, nuo vidinio poreikio pasikeisti pasikeičia ir tavo aplinka. Mes juk patys prisišaukiame tai, kas tuo momentu mums naudingiausia, ir pats prišauki pasikeitimus, kuriuose lengviau vyksta procesai.

– Ar Edita Užaitė turi savybę, kurios nemėgsta, bet labai su ja kovoja.

– Pasipūtimas, su kuriuo nuolat kovoju. Turiu tokį dalyką, kad vertinu kitus, bet tada galvoju, o kas aš tokia, kad taip vertinčiau. Aš nuoširdžiai galiu pasakyti, kad stengiuosi nesusireikšminti. Pavyzdžiui, apšnekinėjimas kitų, ir jei giliau pakapstytume, aš taip elgiuosi, nes laikau save aukščiau už kitus. Tad stengiuosi save stabdyti dėl to.

– Tavo vyras anksčiau buvo vedęs kitą aktorę – Gabiją Jaraminaitę. Kaip reaguodavai į komentarus, kad nuviliojai Liną nuo jos?

– Nemačiau aš tų komentarų, o kitas dalykas, kad nenuviliojau aš Lino nuo Gabijos. Mes puikiai sutariame su Gabija ir Elena, esame viena šeima, nesvarbu, buvusi ar esama. Mūsų namai yra jų namai.

– Kaip palaikyti gerus santykius su buvusia vyro žmona?

– Kiek aš pažįstu žmonių, tokių atvejų pasitaiko dažnai. Žinoma, daro didelę įtaką aplinkybės, kuriomis buvo pasukta skirtingais keliais, bet šiaip Gabija yra nuostabaus išmintingumo moteris kaip ir Linas, todėl aš visą šią situaciją priimu su dėkingumu.

– Kaip tarpusavyje bendrauja mergaitės?

– Puikiai, jos yra sesės. Elena prižiūri Mariją, jos laukia susitikimų ir iš abiejų pusių mes stengiamės skatinti jų bendravimą.

– Su Linu susituokėte Korėjoje pagal budistines tradicijas. Papasakok, kokia tai buvo šventė.

– Aš kartais būnu stebėtino nesupratingumo moteris – neturėjau jokios intuicijos, kad važiuoju į Korėją tekėti. Vieninteliai mano drabužiai, kuriuos pasiėmiau, buvo treningai. Korėjoje mes keliavome pro šventyklas ir ryte atsikėlusi pagalvojau, kad bus daug pažįstamų, galbūt reikėtų bent blakstienas pasidažyti, tai gerai, kad pasidažiau. Tai buvo jaudinanti akimirka, mus aprengė tradiciniais drabužiais, ir aš tik vėliau atsukau juostelę, kad manęs klausė, koks mano drabužių dydis. Linas viską labai gražiai suorganizavo, man teliko ištarti taip.

– Seniai domiesi budizmu?

– Budizmas mano gyvenime yra nuo mokyklos laikų, juo susidomėjau romantiškai beskaitydama Jurgos Ivanauskaitės knygas, tačiau tai buvo kažkas tolimo ir nesuprantamo. Norėjau eiti kažkokiu keliu, tik aš jo neradau. Kai budizmas atsirado arčiau manęs, aš natūraliai ir labai mielai pasukau šia kryptimi.

– Prieš kokius ketverius metus interviu sakei, kad su vyru kyla nesutarimų dėl dukros Marijos auklėjimo. Kaip yra dabar, ar kas nors pasikeitė?

– Niekas nepasikeitė. Aš nepažįstu poros, kurios pagrindinis konfliktas nebūtų dėl vaikų auklėjimo arba šaldytuvo turinio, tai yra du kertiniai dalykai.

– Į kurį iš jūsų Marija panašesnė?

– Negaliu pasakyti, į kurį labiau, nes į save panašiausia. Ji yra labai stipri asmenybė, ir tai gerai, tik kadangi aš esu stipri ir Linas stiprus, kai tie stiprumai susiduria, žiežirbos šaudo į visas puses.

– Kaip leidžiate laiką dviese su dukra?

– Šiandien eisime į kirpyklą dažyti ir kirpti plaukų. Mėgstame bekalbėdamos užmigti, vakarais žiūrėti filmus, gaminti kartu.

– Daug aktorių man yra sakę, kad konkurencija yra milžiniška, ypač tarp moterų. O tu jautei tai?

– Mes su aktore Elžbieta Latėnaite dabar rašome pjesę apie teatrą ir pagalvojome, kad reikėtų paminėti pavydą, bet susidūrėme su tuo, kad daugelio dalykų jau nebebūna, tai šablonas. Nors vėliau aš kapsčiau ir atkapsčiau, kad kartais būna konkurencijos, tačiau tai labai retas reiškinys.

– Papasakok apie savo kelią į TV serialą „Moterys meluoja geriau“, nes tai, ko gero, buvo didžiausias žingsnis link išpopuliarėjimo.

– Buvo labai intensyvus filmavimų laikotarpis, labai susigyvenau su personažu, mes su Inga Norkute ir Jūrate Budriūnaite daug ką keisdavome scenarijuje, skambindavome režisieriui, perkonstruodavome scenas. Aš net pati pirkdavau savo personažui drabužius, nes norėdavau atrodyti taip ir ne kitaip. Tai tikrai padarė labai didelę įtaką mano karjerai.

– Vaidini televizijoje, „Domino“ teatre, tose vietose, kurias kiti aktoriai pajuokia, sako, kad tai ne menas. Kaip pati reaguoji į tai?

– Nebėra šito dalyko, kad kažkas pašieptų. Esmė, kaip tu pats darai darbą. Mano vienas kolega yra sakęs, kad jo darbas televizijoje išlaiko jį teatre, tai aš lygiai taip pat galiu pasakyti. Aš savo monospektaklį vežioju už savo pinigus ir nelaikau, kad tai yra kažkoks profesionalus dalykas. Jei nedirbčiau kitur, negalėčiau rodyti monospektaklio, kuris neva daro mane rimtesne aktore.

– Ar per tiek metų viešumoje pripratote prie nuolatinio dėmesio, kai kiekvieną asmeninį dalyką žurnalistai plačiai aprašo spaudoje?

– Aš tiesiog žinau, kad, jei prisidirbsiu, tai bus paskelbta, bet aš nesu A lygio žurnalistų mėgstama persona, kuri būtų skandalistė. Manęs jie nemedžioja ir nevargina. Tik viena, man kaip žinomam žmogui yra kur kas lengviau, pavyzdžiui, dokumentus tvarkyti. Ir šiaip aš visada turguje, parduotuvėje, pas gydytoją stengiuosi su visais bendrauti, nes man tai patinka.

– Šį rudenį sugrįžai vaidinti į televiziją. Kaip tau sekėsi?

– Gerai sekėsi, buvo toks įdomus iššūkis, kad neprisiminsiu teksto, nes jį reikia greitai mokytis. Smagi komanda, pajuokavome, buvo įdomu ir pajutau, kad atėjau vėl su nauju požiūriu.

– Ar žiūri serialus, kuriuose vaidini?

– Ne, mes neturime televizoriaus namuose, bet vieną kartą atėjusi aplankyti draugės, o tai žmonės, kurių namuose nuolat veikia televizorius, ir pamačiusi, kad tuo metu eina serialas, sakiau: „Palauk, labai įdomu pamatyti, kaip tai atrodo iš šono.“

– Esi savikritiška?

– Taip, ir galvoju, kad tai neprofesionalu drožti save ir sakyti, kas yra negerai. Atrodo, jau esu suaugusi ir reikėtų priimti save, bet labai sunku tai padaryti.

– Sunkiau priimti savo kritiką, pasakytą pačiai sau, ar kitų žmonių?

– Žiūrint, kas ir kokiu tonu tai sako. Yra tokia kritika, kuri labai asmeniška, ir negali nieko pakeisti, tai skaudžiau sureaguoji. O kritika, pasakyta sau pačiam, yra negailestingiausia, labiausiai save nuvertinant, bet tai labai negerai.

– Savanoriauji Jaunimo linijoje. Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria jauni žmonės?

– Vienatvės. Aš ne kartą esu sakiusi, kad neklausome vieni kitų. Nesame pasiruošę priimti vieni kitų, nerodome dėmesio, neturime laiko ir tada žmogui, esančiam šalia, labai sunku atsiverti. Skatinčiau visus kalbėtis tarpusavyje.