Į restoraną prie Plungės užsukusi pora išvydo tai, ko visai nesitikėjo: to net susapnuoti negalėtum

Kaip man suprasti tokį slapukavimą? Gal norite vieni patys mėgautis skaniu maistu, kad nepriviliotumėte naujų lankytojų iš kitų Lietuvos miestų? Ar davėte tylėjimo įžadus bijodami, jog aš prastai įvertinsiu „Porto“ ir sudaužysiu jūsų iliuzijas apie tai, koks turi būti skanus maistas?

Jei ne besibaigiantys automobilio degalai, vargu, ar mes kada būtume atradę šį restoraną ir vargu, ar apie jį būtų sužinoję tie, kurie poilsiauti lieka Lietuvoje, bandydami kasmet gimtinėje atrasti kažką naujo.

Ši apžvalga, manau, labiau nustebins kitų miestų gyventojus nei plungiškius, nes, spėju, vietiniai ten dažnai užsuka – jei ne pavalgyti, tai bent boulingo pažaisti.

Jau sukdamas į degalinę už jos pastebėjau didžiulį statinių kompleksą. Didelėmis raidėmis užrašytas žodis – RESTORANAS – viliojo išsiblaškiusius turistus ar iškylautojus, vykstančius link Platelių ežero.

Pirma, ką pagalvojau perskaitęs restorano pavadinimą „Porto“, kad tai bus dar vienas žemaitiškas žodis, kurio reikšmės be vietinių vertėjų niekaip neišsiaiškinsiu. Kol kas šio pavadinimo mįslės neįminiau, tad jei žinote teisingą atsakymą, brūkštelkit jį komentaruose.

Mūsų nuostabai, restoranas buvo pilnutėlis. Nesitikėjau, kad sėdėsime vieni, bet kad gausime paskutinį stalelį, ir dar pirmadienį, ir dar po taip vadinamų dienos pietų, apie 15 val., net susapnuoti negalėjau.

Gal čia maitina nemokamai, pagalvojau aš, atsiversdamas meniu. Nes tokia klientų gausa darbo dienomis vargu, ar pasigirs net ir Palangos pagrindinėje gatvėje esančios maitinimo įstaigos, o Plungės pakraštyje restoranas tiesiog ošė.

Pirmas spėjimas dėl nemokamo maitinimo nepasitvirtino: patiekalai turi kainas. Kai kurių kainos gal ne restoraninės, net sakyčiau – į mažąją pusę.

Pasirinkimas gausus, ir labiau primena ne restorano meniu, o kelių maitinimo įstaigų jungtinį projektą. Tokiais momentais visada pagalvoju apie dirbančius virtuvėje. Pirma mintis – kiek ten dirba žmonių. Na, o antra gimsta pagalvojus apie virėjų stygių – kokie čia dirbantys universalūs.

Lieka tik užsisakyti, o jau tuomet įminti mįslę, ko čia renkasi žmonės.

Kad ir kaip norėjau į užsakymą įtraukti populiarų ne tik čia, bet ir visoje Lietuvoje kepsnį, kuris tądien puikavosi ant kas antro stalelio, šį kartą rinkomės labiau restoraninius patiekalus.

Žinau, kad karbonadas su grybais ir sūrio kepure, kalnu gruzdintų bulvyčių ir ne ką mažesniais kupsteliais daržovių už 7,30 euro skamba viliojančiai, bet tikrai ne šį kartą. „Ne“ šį kartą tariame ir picoms.

Mus čia priviliojo palei kelią išdėstytos raidės, skelbiančios jog čia restoranas, tad mintis renkantis patiekalus buvo tokia: jei jie manęs neįtikins, jog ši vieta iš tiesų yra restoranas, išvykdamas tas raides surinksiu ir susikrovęs į bagažinę išsivešiu. Sakote, drąsus? Žinoma, kad taip. Juolab Riebaus katino statusas man leidžia tai daryti.

Tad po ilgos įžangos merkiame šaukštus į sriubas. Pirmas pliusas restoranui – kad man patiektoje žuvienėje neplūduriavo grietinės skenduolis. Suprantu, kad kažkam patinka grietinė visur ir su viskuo, bet man asmeniškai ji žudo žuvienės sultinio skonį, užgoždama žuvį ir palikdama tik meilę žalmargei ir jos pieno produktui.

Pasakiška žuvienė, kurią su mielu noru būčiau pakartojęs, bet žinodamas, kokio dydžio užsakymas dar laukia, stebėjau, kaip Katinienė, vengianti duonos, užsimiršusi apie tokį nusistatymą, valgo kartu su sriubomis patiektą šiltą duonelę ir giria baravykų sriubą.

Vienas iš įdomesnių šios vasaros atradimų buvo padarytas ne kažkur didmiestyje, bet Plungėje. Tai karališkųjų krevečių salotos su slyvomis. Puikus derinukas, salstelėjęs padažas, didelės, ne ką mažesnės už slyvas krevetės – puikus derinukas pietų pradžiai ar vakare gurkšnojant vyną.

Firminis kepsnys „Porto“ buvo tai, kas priminė, jog mes, lietuviai, esame kiečiausi kulinarai pasaulyje. Taip taip, gerai perskaitėt – pasaulyje, o gal net visatoje.

Ne dėl gerai iškepto kiaulienos kepsnio mes esame kiečiausi, ir ne dėl po juo besislepiančių troškintų svogūnų, ir ne dėl gebėjimo geriau iškepti picą nei italai. Mes esami kiečiausi dėl gebėjimo pagaminti dievišką kastinį, kuris, užteptas ant karštos bulvytės, įdėtas burnon sprogdina visus skonių receptorius. Jei restorano salė būtų buvusi tuščia, būčiau kaip Gustavas kritęs nuo kėdės ant žemės ir kelias minutes pasiraitęs apimtas ekstazės.

Įsivaizduoju žemaičius, skaitančius šią apžvalgą, ir laukiančių panašių „liaupsiu“ restoranui, kokių susilaukė jų mylimos vietos „Pakalnutė“, „Ranča“ ar „Linelis“.

Kas žino, gal tai, ką parašysiu apie lašišos ir oto kepsnius, pamalonins mėgstančius skaityti tas mano apžvalgas, kuriose lyg velnio puode su smala čirškinu maitinimo įstaigas...

Garnyrui prie lašišos galėjau rinktis ryžius arba kuskusą. Tad ryžius pakeitęs kuskusu ir sulaukęs mūsų kepsnių, su pavydu akyse žvelgiau į Katinienės lėkštę. Joje prie oto puikavosi kuskuso rizotas su šparaginėmis pupelėmis. O mano kuskusas buvo tiesiog kuskusas.

Bandė mane Katinienė raminti ir siūlė keistis patiekalais, bet nubraukęs nusivylimo ašarą ir paskanavęs lašišos nusprendžiau apsiriboti tik kuskuso vagiliavimu iš Katinienės lėkštės. Neradęs jokių galimų priekaištų žuvims, galvojau, kad prisikabinsiu bent prie apkeptų daržovių. Bet ir čia manęs laukė nusivylimas. Cukinija neperkepta, išlaikiusi tekstūrą bei traškumą – žodžiu, nevirtusi medūza, nuo karščio išsidrėbusia lėkštėje.

Gerdamas ledų ir sulčių kokteilį, kurį vaikystėje mes vaidinome aisbergo kokteiliu ir stebėdamas Katinienę, nerandančią priekaištų sūrio pyragui ir vis bandančią man įsiūlyti kelis kasnius, kad tik sumažintų savo dienos kalorijų dozę, aš mintyse jau dėliojau būsimos apžvalgos gaires.

Reziumuoju. Stebinanti tvarka ne tik restorane, bet ir gražiai sutvarkytoje aplinkoje – tai lyg veidrodis to, ką gausite užsisakę iš gausaus restorano meniu. Jokių priekaištų ir mus aptarnavusiai padavėjai. Nesijautėme užmiršti, nors salėje šurmuliavo daugybė klientų, ir visiems reikėjo skirti dėmesio.

Žinoma, kad man rėžė akį vaikiškame meniu besipuikuojančios pieniškos dešrelės, neturinčios nieko bendro su restoranu, bet...

Tie patiekalai, kurių paragavome, tiek skoniu, tiek pateikimu buvo toli nuo to, ką siūlo pakelės užeigos. Ir tai nesumenkino vertinimo, nors pirma mintis buvo nubraukti vieną balą vien už „gurmanišką“ pieniškų dešrelių patiekalą.

Restoraną „Porto“ vertinu 5/5. Laukdamas sąskaitos kažkodėl galvojau, kad bendra suma svyruos apie 100 eurų. Iš tikrųjų su arbatpinigiais mes palikome tik 80. Tad visiems, vykstantiems į Palangą ar iš jos keliu, vedančiu pro Telšius, Šiaulius link Panevėžio, rekomenduoju čia sustoti ir papietauti.

Mano rekomendacija restoranui būtų tokia. Nors ir kaip vietinė publika yra pamėgusi pieniškas dešreles, visgi rekomenduočiau jas išbraukti ir į restorano meniu įtraukti kokius maltinukus ar tiesiog vištienos filė kepsnelius su baltu padažu ir bulvių koše. Patikėkit manim – neradę savo mėgstamų pieniškų dešrelių klientai nekris į neviltį. O kai paskanaus mano siūlomų patiekalų, abejoju, ar kitą kartą dar prisimins tas dešreles...

Ir pabaigai – paskutinė rekomendacija: išlaikykite tokį aukštą lygį tiek virtuvėje, tiek salėje aptarnaudami svečius, ir patenkinti bus ne tik vietiniai – maloniai nustebinsite ir pravažiuojančius klientus bei dar ne kartą pas jus žadantį sugrįžti Riebų katiną.