Į Lietuvą plūstelėjo naujas kenkėjas – kaip gelbėtis

Viena iš labai pavojingų invazinių kenkėjų rūšių – buksmedinis ugniukas (Cydalima perspectalis).

Tekstas apie šį kenkėją skelbtas Lietuvos dendrologų draugijos puslapyje.

Jo kilmės regionai driekiasi nuo Indijos per Korėją, Kiniją iki Rusijos Tolimųjų Rytų regionų. Pirmiausia jis atkeliavo į Didžiosios Britanijos sodus augalų kolekcionierių neatsargumo dėka.

Kontinentinėje Europoje pirmą kartą buvo surastas Vokietijoje 2007 metais. O kaimyninėje Lenkijoje šis gana originalus ir gražus drugys pradėjo kenkti buksmedžiams 2012 metais, pradėdamas savo „veiklą“ nuo jos vakarinės dalies Vroclavo apylinkių.

Ir metai po metų plisdamas per pietinę ir centrinę Lenkijos dalį, t. y. kasmet pasistumdamas per Krokuvą, paskui Varšuvą, Lodzę ir galiausiai 2018 m. atkeliavęs ir pastebėtas Vilniaus rajone Lietuvoje.

Lietuvos entomologų draugija paskelbė buksmedinį ugniuką šių metų vabzdžiu mūsų šalyje. Ir prašo informuoti jų draugiją pastebėjus šį drugį ar jo vikšrus, nusiunčiant informaciją radimvietę ir pageidautina jų fotografijas (kad įsitikinti kad tai būtent ši rūšis – el. paštu [email protected]). Šįmet jau gauta žmonių informacijos apie šio kenkėjo „blogus darbus“ įvairiuose Kauno, Vilniaus ir kitų miestų želdynuose.

Kaipgi šis drugys ir jo vikšrai atrodo?

Pats drugys su sparnais yra 30-45 mm ilgio su ruda galva ir balsvos spalvos kūneliu. Priekiniai sparnai originalaus rašto – balti su tamsiai rudu kraštu ir būdinga balta dėmele. Užpakaliniai sparnai balti su ruda juosta išoriniame pakraštyje. Jaunos lervos žalsvai geltonos.

Paaugę vikšrai šviesiai žalios spalvos su juodais dryžiais ir baltais taškeliais, didoka juoda blizgia galva, iki 4 cm ilgio. Jeigu pavasarį rasite susuktų lapų lizdelius, tai lėliukė (arba kokonas) bus nuo 1,5 iki 2 cm ilgio.

Jų spalva pagal vystymosi stadiją yra nuo žalios su tamsiomis juostelėmis iki rudos vystymosi pabaigoje. Profesionalių iliustracijų apie šio vabzdžio išvaizdą ir biologiją galite rasti puslapyje: http://www.cydalima-perspectalis.de.

Koks tai drugys



Norint su juo išmintingai kovoti, pirmiausia svarbu žinoti šio naktinio drugio biologiją.

Šio drugio kokonai žiemoja iš keleto buksmedžių lapų voratinkliais suklijuotuose lizdeliuose. Jaunos lervos taip pat žiemoja susuktame kokone tarp lapų. Jos kokonu virsta kitą pavasarį.

Pagal šiaurinių Europos valstybių patirtį, dviejų buksmedinio ugniuko generacijų drugiai aktyviai skraido ir deda kiaušinėlius birželio ir rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Pavyzdžiui Danijoje suaugėliai drugiai buvo sugauti birželio pabaigoje ir rugpjūčio 10 d.

Susiporavę suaugėliai savo kiaušinius deda ant lapų apatinės pusės grupėmis po 10-20 vienetų. Po savaitės išsirita lervos. Žiemoję ar naujai išsiritę vikšrai pradeda maitintis buksmedžio lapais kai temperatūra pakyla virš +15 C. Jos intensyviai valgo lapus ir apsisaugojimui suka aplink juos plonus baltus siūlus.

Juose kartu su lervomis galima rasti ir daug jų išmatų. Gerai pasimaitinę ir išsivystę po maždaug 3 savaičių vikšrai vėl virsta kokonais (sin. lėliukėmis) ir jau gegužės antroje pusėje ar birželio pradžioje išsiritę drugiai pradeda skraidyti ir dėti kiaušinėlius.

Antros generacijos drugiai skraido rugpjūčio pirmoje pusėje. Esant vidutinei +20 C oro temperatūrai viena generacija nuo kiaušinėlio iki suaugėlio užtrunka vidutiniškai 40 dienų. Savo pietinėse tėvynėse šis ugniukas per metus spėja išvystyti iki 4-5 generacijų.

Entomologai teigia, kad vidurio Europos šalyse jis gali suspėti per sezoną turėti 2-3 generacijas. Kadangi pašiltėjus klimatui Lietuvoje, iki rugsėjo mėnesio vyrauja palankios šio vabzdžio vystymuisi temperatūros, tai galime spėti, kad ir pas mus galimos dvi ir net trys šio kenkėjo generacijos.

Pagal pastebėjimus labai aktyvūs ir gausūs būna antrosios generacijos vikšrai, aktyviai besimaitinantys liepos mėnesį ar rugpjūčio pirmoje pusėje. Tada ir pastebime staigiai nuplinkančius buksmedžius mūsų sodybų bei parkų želdynuose ir medelynuose. Jų plitimas yra staigiai progresinis, nes viena patelė, priklausomai nuo generacijos, maisto kiekio ir oro temperatūros, padeda nuo 100 iki 400 kiaušinėlių.

Pati generacija nuo kiaušinėlio iki vikšro trunka tik kelias savaites. Kadangi rudeninė generacija dėl užsitęsusio tais metais rudens gali būti gana vėlyva, tai būtų tikimybė, kad esant staigiam atšalimui ir ilgesniems šalčiams žiemą dauguma nepilnai išsivysčiusių lėliukių ir ypač lervų gali neperžiemoti. Bet tos mūsų žiemos tokios švelnios patapo, kad tikėtis natūralaus šio kenkėjo apnykimo greitu laiku sunku tikėtis.

Kaip juos aptikti

Kaip elgtis, norint išvengti buksmedžių sužalojimo ir laiku atlikti jų apsaugą?

Ši ugniukų rūšis kenkia mūsuose kol kas tik paprastiesiems ir smulkialapiams buksmedžiams ir jų veislėms. Tėvynėje jie maitinasi ir ant japoninių bei sparnuotųjų ožekšnių (Euonymus japonica, E. alatus), vietinių purpurinių bugienių (Ilex purpurea). Stebėkim, ar šis ugniukas bandys mūsų mėgstamus dekoratyvius ožekšnius įtraukti į savo racioną.

Šio drugio lervos turi labai didelį apetitą. Būdamos jaunesnės jos graužia daugiau lapų apatinę dalį, palikdamos viršutinę lapo odelę su išryškėjusiomis lapagyslėmis. Vyresni vikšrai graužia visą lapalakštį, todėl krūmai labai nusilpsta ar net žūna, nes staigiai netenka savo asimiliacinių organų.

Svarbu laiku nustatyti kenkėjo buvimo kiekį ir gausumą – t.y. pavasarį kruopščiai apžiūrint augalus ar yra lizdelių su lėliukėm ar pasislėpusiais vikšrais. Aptikus gausesnį jų kiekį būtų verta pabandyti panaudoti parafino aliejaus preparatus, kurie užklijuotų lizdelius ir dalis lėliukių bei žiemojančių lervų dėl to žūtų. Tačiau šio metodo efektyvumą dar reikia patikrinti, nes bandymų duomenų dar nėra.

Lėliukių nurinkimas rankiniu būdu irgi kartais padeda žymiai sumažinti pirmos generacijos gausą, jei auginate vieną kitą buksmedį. Ugniuko lervos graužia lapus pasislėpę krūmo vidinėje dalyje.

Todėl, net laiku naudojant purškimą insekticidais, sunku apdoroti šių krūmelių vidinę dalį. O esant gausesniam lervų kiekiui buksmedžio lapai „išnyksta“ per keletą dienų. Be to mūsų vabzdžialesiai paukščiai nelesa šių vikšrų, nes jie turi toksiškų alkaloidų. Pastebėta, kad iš mūsiškių paukščių tik mėlynosios zylės noriau lesa šio ugniuko vikšrus.

Svarbu, kad pirkdami naują buksmedį savo sodui atidžiai apžiūrėtumėte ar jame nėra šio kenkėjo kiaušinėlių, vikšrų ar kokonų.

Kaip gelbėtis

Jeigu pastebėjote, kad šis kenkėjas jau yra jūsų sode ar ūkyje, tai vienas realiausių apsaugos būdų yra laiku ir sistemingai purkšti buksmedžius sisteminiais insekticidais. Netgi galima naudoti krūmelių sulaistymą insekticidų tirpalu per lapiją su smulkialašeliniu laistytuvu.

Mokslininkė Annette Herz iš Julius Kuhn Instituto Vokietijoje tyrinėja atbaidančias priemones – biologinius repelentus buksmedžių apsaugai nuo šio kenkėjo. Buvo tirti septyni eteriniai aliejai bei augalų ekstraktai. Geriausias besimaitinančių vikšrų atbaidymo efektas pastebėtas naudojant arbatmedžio ir paprastojo čiobrelio (Melaleuca alternifolia ir Thymus vulgaris) eterinių aliejų tirpalus. Pavyzdžiui krūmus apdorojus 1 proc. čiobrelio aliejaus suspensija, ji pilnai apsaugojo buksmedžius nuo kenkėjų kelias paras.

Dar vienas iš biologinės kovos variantų yra ugniuko vikšrus puolantys patogeniniai nematodai Steinernema carpocapsae. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad jie gana efektyviai naikina šį ugniuką. Tačiau šio metodo veiksmingumas priklauso nuo palaikomo aukšto oro ir aplinkos drėgmės lygio buksmedžių lajose, pvz. laistymo sistemos pagalba.

Dauguma čia paminėtų pesticidų yra profesionalaus naudojimo, todėl jų įsigijimas ir naudojimas turi būti atliekamas laikantis galiojančių mūsų šalyje įstatymų ir taisyklių. Jie paminėti dėl bendros informacijos, kuria remiantis galima kreiptis į cheminių augalų apsaugos produktus atstovaujančių kompanijų ar institucijų atsakingus specialistus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymu į rinką gali būti tiekiami ir naudojami tik Lietuvoje registruoti augalų apsaugos produktai. Tuo užsiima Valstybinė augalininkystės tarnyba.