Gyvenu Vokietijoje 3 metus ir vietinės frau išmokė mane į daugelį dalykų žvelgti kitaip

Per trejus gyvenimo Vokietijoje metus šio bei to išmokau iš vietinių frau…

1. Nežiūrėti į vyrą kaip į būdą išspręsti savo problemas: materialines ar psichologines

Ir kalbama visai ne apie emancipaciją arba norą dominuoti.

Kalbama apie tai, kad jos prisimena, jog žmonės – neamžini. Vyras gali išeiti, bankrutuoti, tapti neveiksnus, galų gale mirti.

Jeigu neišmoksi savarankiškai spręsti savo problemų iki susitikimo su vyru, vėliau gali būti dar sunkiau.

Be to, aistra greitai užgęsta ir ją pakeičia buitis.

Buityje vyrai dažnai būna blogos nuotaikos (ir tai normalu). Ir tokiais momentais jie nespręs tavo vidinių psichotraumų.

Esate du suaugę žmonės, turite palengvinti vienas kito gyvenimą, o neapkrauti papildomomis problemomis.

2. Savyje matyti daugiau negu motiną ir žmoną

Ne, jos nėra aistringos childfree atstovės ir nebando sumenkinti motinystės arba santuokos svarbos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Daugumai jų taip pat norisi meilės, šeiminio jaukumo ir mažyčių pėdučių. Tiesiog jos nedaro iš to savo gyvenimo tikslo. Jos pasiruošusios, kad to gali ir neturėti.

Dėl įvairių priežasčių. Vieno iš partnerių nevaisingumas, baimė (pavyzdžiui, po partnerio arba vaiko mirties), kad taip ir nepavyko sutikti žmogaus, su kuriuo norėtųsi tęsti bendrą gyvenimą, ir t. t.

Čia neegzistuoja sąvoka „tuščiaviduris žiedas“, o „senmergė“ jau seniai nevartojama.

Čia moteris – tokia pat asmenybė, kaip ir vyras. Ir jeigu vyras, kuris dėl įvairių priežasčių taip ir nesukūrė šeimos ir neturi vaikų, vadinamas „senu vilku“, moteris – „sena liūte“, o ne nelaiminga būtybe.

O jeigu viskas susiklostė taip, kad namai pilni vaikų juoko, statistinė vokietė nepamirš savo ankstesnių pomėgių.

Taip, ji motina ir žmona, bet dar ji mėgsta važinėtis dviračiu, keliauti ir darytis tatuiruotes…

Ji turi milijoną savo asmeninių, nesusijusių su vaikais ir šeima, pomėgių.

Nes tai labai svarbu – išlikti asmenybe bet kokiame statuse.

3. Būti paprastesnei

Vokietės labai retai rezga sąmokslo teorijas.

Jeigu joms kas nors nepatinka, pavyzdžiui, vyre, jos taip ir sako: „Man nepatinka štai tai. Ką darysime?“ Jeigu ji tingi eiti susitikti su drauge, ji nebando sugalvoti priežasčių, bet taip ir parašo:

„Labas, kažkaip tingiu eiti susitikti, sorry.“

Jeigu ji neturi jėgų arba jai depresija, ji nebando savęs prievartauti, bet kreipiasi į gydytoją ir sako: „Daktare, aš mirštu, man stresas, išrašykite man savaitei nedarbingumo lapelį.“

Jeigu jai nepatogu vaikščioti su bateliais, ji jų neavės, o vaikščios su kedais.

Beje, apie kedus.“

4. Būti natūralesnei

Taip, šioje vietoje kai kurios jų perlenkia lazda, bet apskritai jų požiūris į savo išvaizdą visiškai sveikas: jeigu tai nėra teatras arba vestuvės – vadinasi, natūralus makiažas (arba išvis jo nėra), patogios kelnės ir batai plokščiu padu.

Svarbiausia, kad būtų patogu.

Iš pradžių man tai atrodė labai nemoteriška, bet vėliau atradau vokiečių moterų kategoriją, kurios įrodė, kad galima atrodyti patraukliai apsirengus bet ką.

Kelnės gali būti patogios, bet elegantiškos, o vietoj raudono lūpdažio bus įdomūs auskarai ir apyrankė.

Ir sveiki bei prižiūrėti plaukai – mano nuomone, tai kone moteriškiausias išvaizdos elementas.

5. Nelįsti į svetimą asmeninį gyvenimą

Netgi kai jų apie tai prašau. Sėdžiu priešais su taure rislingo ir akivaizdžiai klausiu:

„Ir ką man dabar daryti?“ O ji atsako: „Mieloji, o ko norėtum pati? Tai ir daryk.“ Aš kažkaip nevienareikšmiškai palinksiu.

„Gerai, bet kodėl jis/ji taip pasielgė?“ Vokietė žiūri į mane ir ramiai atsako: „Aš nežinau, kodėl.

Galbūt tau reikėtų paklausti jo/jos? Beje, ar jau matei naują filmą su Džordu Kluniu?“

Ar reikėtų minėti, kad per trejus savo gyvenimo Vokietijoje metus nė karto neišgirdau iš kitos moters klausimo „Kodėl tu dar neištekėjusi / nepagimdžiusi / kur tavo draugas?“.

Netgi apie mano amžių jos teiraujasi retai ir labai atsargiai. Na, nemėgsta jos aptarinėti svetimo asmeninio gyvenimo.

Nebent su labai artimu žmogumi.

Viena vertus, tai gali nuskambėti kaip širdingumo nebuvimas, bet bėgant laikui aš supratau, kad visgi tai yra teisingesnis požiūris.

Papasakoti apie savo vidinius išgyvenimus galima mamai (sesei, geriausiai draugei), bet aptarinėti savo asmeninį gyvenimą su pašaliniais žmonėmis – visiškas laiko švaistymas.

Asmeninis gyvenimas dėl to taip ir vadinasi, kad turi asmeniškai ieškoti sau tinkamų išeičių ir priežasčių.