Pagaliau pamačiau, bet nieko nesupratau, kaip statomos mokyklos gelžbetoniniai karkasai pridengiami raudonomis plokštėmis.
Savo neišmanymo visai neslepiu. O jeigu ir bandyčiau slėpti, aprašydama eigą, prisiskaldyčiau malkų tiek, kad koks statybų profesionalas skaitydamas žvengtų už pilvo susigriebęs. Nesu statybų asė. Ir jau niekada nebūsiu.
Nelabai išmanau, o gal ir visai nieko nesuprantu ir apie kanalizacijas, nuotekų valymus. Bet, skaitydama jauno, mano suvokimu talentingo kolegos rašinį ta tema, šyptelėjau net aš. Meniškos prigimties kolegai specialistas, o gal tik prie tokių bandantis šlietis, komentarais ryškiai "kabino makaronus".
Oi, kiek jų, pačių įvairiausių rūšių, prikabinama bet kurioje srityje, jei tu nesi profas, o gavai redakcinę užduotį rašyti tokia tema, kuri tau visai ne prie širdies, svetima ir netgi atgrasi...
Kas adyna - po navyną. Galit griūt iš juoko, galit raitytis homeriškai kvatodamiesi, bet tik besiruošdama šioms Velykoms tesužinojau - vištoms padėti kiaušnį gaidys visiškai nebūtinas. Ir tai sužinojau iš ponios, auginančios vištas savo sodybėlėje. Ir tik savo šeimos poreikiams.
Kiek ji įdomybių pripasakojo apie vištų charakterius, jų elgesį krūvoje ir vienumoje. Apie vištų prieraišumą prie šeimininkų. Ištisas man visai nepažįstamas pasaulis.
Kai Velykoms tėvai, mane pasisodinę ant "balkio", dviračius mindavo link Gargždų, kur močiutė gyveno su sūnaus, t.y. mano dėdės šeima, labiausiai norėdavau su tomis vištomis susipažinti. Bet mano kilnių ir taurių užmojų jos nesuprasdavo - bėgdavo sparnais vasnodamos, o aš vydavausi. Kol iš trobos išbėgusi močiutė visai ne velykiškai bardavo. Ir parvesdavo trobon pas suaugusius ruoštis eiti bažnyčion.
Tas man visai nerūpėjo. Nes bažnyčioje 4-5 metų mergičkai buvo visai neįdomu. Spakainai sėdėti nepatikdavo. O bėgioti ar lipti laipteliais prie altoriaus, kaip dabar dažnai pasitaiko matyti, niekas neleisdavo. Paklusdavau sėdėti. Bet už tetų, dėdžių nugarų nieko nematydavau, lotyniškai nesuprasdavau, ką pasipuošę kunigai kalbėdavo. Nuobodybė.
Greičiau pas tas vištas į kiemą. Bet, močiutės sudrausminta, susipažinti prie jų jau nebelįsdavau: jų sudėti paleisti kiaušiniai, kurių surinkti močiutė buvo nusivedusi, įtikino - esu baisuoklė. Tuo "pažintis" su vištomis ir baigėsi.
Vasarą tėvai mane išbildindavo pas kitą močiutę kaime - ji nei vištų, nei kiaulių neužlaikė. JAV pagyvenusi, dar iki Smetonos valdymo laikų su trim vaikais po sutuoktinio smerties vėl grįžo į gimtinę. Ir buvo kaimo "amerikonka" su kandiklyje smilkstančia cigarete ir knygomis rankoje. Gyventi padėjo išbuožinta sesuo.
Per toli nuklydau nuo tų vištų ir kiaušinių. O ir Velykų, kurioms kiaušinių esu pasirūpinusi. Dažysiu su svogūnų lukštais - kaip dažydavo ir močiutės, ir mama.
Tik tėvas, turėjęs meninę gyslelę, labai gražiai išskutinėdavo. Kai dėl orų ar kitų prežasčių į Gargždus Velykoms nevažiuodavome, su meniškai išskutinėtais kiaušiniais kiūtindavau į kiemą su vaikais jų ridenti. Tarp jų buvau pati mažiausia, tai mano kiaušiniai atitekdavo jiems. Man nesisekdavo "uždirbti". Truputį gailėdavausi juos praradusi, bet gal kiek ir pasidžiaugdavau - nereikės sukulti ir sumaumoti...
Ir dabar nudažytus, kai kada ir pašventintus, man gaila sukulti... Kai neslėgdavo karantinai, per Velykas veždavausi pas draugus jais susitrankyti, o jau po Velykų nešdavausi į darbą - kolegoms. Šiemet, kaip ir pernai, tie ritualai negresia...
...Turbūt šeštadienį tuos kiaušinius dažydama, prisiminsiu, ką man pasakojo apie vištas, jų gyvenimo būdą ir "produkciją". Ir dar galvosiu, jau dabar galvoju - su vištomis susigyvenus visai panašiai, kaip su šunimis ar katėmis, kaip jų turėtų būti gaila, kai lapės nugalabyja arba nugalabyti dėl įvairių priežasčių turi patys šeimininkai... Bet tos mintys į veganų, vegetarų, žaliavalgių ar saulės energija besimaitinančių (viena ausimi girdėjau ir apie tokį mitybos būdą) gretas įsipaišyti nepaskatins...
Sėkmingos dienos bet kurioje srityje, kurią išmanote.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą