Gyvenimas pro langą: "Pasistengsiu jus pamilti iš naujo"

Nors vakar buvo nuostabi diena su saule, bet širdyje tos saulės buvo nedaug. Veikiau joje krito akmenų kruša. Situacija labai delikati. Iššifruoti neturėčiau, o ir neturiu teisės. Nes kalba būtų visai ne apie mane...



Tik jaučiu didelę pagarba tiems, kurie leidžia sau atvirai, na, kiek sau leidžia būti atviriems, savo būsenų neslėpt. Kad ir tokios: "Man patinka būti atviru, nes nebebijau savo praeities ir žmonės atsako tuo pačiu - atvirumu ir nuoširdumu. Ir tada man užeina keisti meilės priepuoliai žmonėms. Atodo myliu visus, nes žmogus iš prigimties yra geras, tik paskui jo angelas su jo velniu pradeda kovoti dėl sielos. Ir kartais laimi tamsioji pusė.

O gal aš paprasčiausiai susikūriau aplink save gerų žmonių socialinį burbulą feisbuke ir realiame gyvenime, nes šiandien tikrai jus visus myliu. Kaip bus rytoj? Nežinau. Bet jei kas pasistengsiu jus pamilti iš naujo."



Štai taip - be jokios glamūrinės pozos. Šviesiai tiesiai: "pasistengsiu jus pamilti iš naujo". Juk kiek pasitaiko atvejų, kai žmogus, bent kiek atvėręs širdį, lieka nesuprastas. Vien todėl, kad jo potyriai ir jausmai - link žvaigždėto dangaus. O skaitančio ir "vertinančio" - nesiekia ir grindlenčių aukščio. Labai paprasta paspjaudyti, įgelti. O atsakas - pasistengsiu pamilti iš naujo.



Kai autoritetų neliko, - kiekvienas pats sau autoritetas. Kažin, ar iš septynių milijardų besulipdytume patį pačiausią? Užtat žvilgsnis ir krypsta labiau į žvaigždes, o ne į grindlentes. Kiekvienam savo.



Svarstau - ar beišmoksime kartu gyventi ir sutarti "naujoje realybėje"? Bent minimaliai tapti dvasios aristokratais? Šiaip jau tie aristokratai skačiuoja mėlyno kraujo gentainius šimtmečiais. O štai dvasios aristokratu gali tapti savo, tik savo gyvenimo metų bėgsme. Kaip džiaugiuosi tokį sutikus. Nes reikia didelio įdirbio dvasios aristokratizmui ugdyti. O su savimi dirbt - per didelė terlionė. Geriau jau kitus ko nors mokyti ir iš pamokyto reikalauti. Nebesvarstysiu. Manau, kad pirmiausiai reikia sutarti su savimi toje maišatyje. O jau tuomet gal rasis sutarimas ir su kitais. Nors, gal būt iš skirtingų "burbulų".



...Kas išvedžioja šunis, kas krykštaujančius vaikus sodina į automobilius. Nuklydau mintimis į pirmąjį karantiną, kai dar daug ko nežinojome. Ir buvo pasirodžiusios karikatūros su žmonėmis, išvedžiojančiais pliušinius šunis. Mat apribojimų buvo tiek, kad augintinis tapo pretekstas išlįsti iš savo "apartamentų". Dabar laisviau. Nors, kaip ir pernai, daug ko dar nežinome...