Gyvenimas pro langą: Kur semtis kūrybingumo?

Žiema, kaip tie diktatoriai visai nenori užleisti savo valdžios krėslo pavasariui. Vidurnakty tai ir krušos kaip kokių šratų pakratė. O šiaip, panašu, kaunasi špagomis.      

Labai mėgstame cituoti autoritetus, kuriais pasikliaujame ir kurių pasaulėjauta lyg ir atliepia tavąją. Bet tie autoritetai taip keičiasi. Kai kurie tiesiog nušluojami tarsi po kokio uragano. Nes papučia nauji vėjai, atnešdami ir savus autoritetus - "Kas buvo nieks, tas bus viskuo"...  

Net supavydėjau panelei, išsivedusiai savo šunį pasivaikščioti tuščiuose smėlynų plotuose: "Tas pavasario vėjų šėlsmas ir įkvepiantis tuštumos jausmas, atitolinantis nuo šio pasaulio triukšmo..."

Ne koks Murakamis, Koeljo ir net ne koks vietinis, besitaikantis į visažinius pranašus. Supavydėjau tai panelei jausmo gelmės. Gal net šuns supavydėjau. Tai jis ją paskatino ieškoti tuščių smėlynų tarsi kokioje Sacharoje plotų. Va, ir radosi "įkvepiantis tuštumos jausmas", kuris gal būt paskatins kūrybingai tą tuštumą užpildyti.

Supavydėjau ir poniai iš Čikagos, aprašiusiai, kokias parodas aplankė per Velykas: "O keliaujanti Van Gogh paroda demonstruoja naujas technologijas.
Esam buvę WNDR Museum, nauja koncepcija, kai paroda atsidaro be įspėjimo, pabūna, pasirodo, ir dingsta.
Buvom Salvador Dali muziejuje, Florida, kur technologijos leidžia vaikščioti po paveikslus, klausai švilpiančių vėjų ir moji pro šalį judančioms degančioms žirafoms.
Van Gogh Immersive - dar kitokia. Malonios trisdešimt ar keturiasdešimt minučių, kurios padės daugeliui geriau įsiminti Van Gogh ir nepainioti su Gauguin.
Nors įmanoma ir painioti, nes nesuprasi, kaip jie susipainiojo patys, kad Van Gogh nusipjovė ausį?"

Sakysit - pavydas blogas jausmas. O dar per Velykas. Tai žinokit - pavydėjau baltai.

Van Gogo teturiu tik žydinčių vaismedžių reprodukciją, kurią įsigijau Amsterdamo Van Gogo galerijoje. Ir vis neįsirėminu. Kaip ir Klodo Mone vandens lelijų reprodukcijos ant drobės. Reprodukcija man patiko labiau nei originalas Ermitaže. Reprodukcijos spalvos ryškesnės. Gal toks originalas ir buvo. Bet juk tapybos šedevrai blunka. Nors ir saugomi tinkamoje temperatūroje ar drėgmės palaikymo rėžimu...

O aš per tas dvi dienas taip niekur ir neišbildėjau. Pirmoji praėjo šventinėje sumaištyje, antroji - panašiai. Be vėjų lauke, bet su šiokiais tokiais beveik tornadais širdyje. Jie kyla gal būt dėl to, kad esu perdaug empatiška...

Negalėjau neparašyti ilgo laiško draugei, kuri išgyvena sunkų laikotarpį. Negalėjau po kelias valandas nesikalbėti su bičiuliais telefonu, nes jiems, o gal ir man reikėjo išsikalbėti. Ne socialinių tinklų glamūrais, o iš tiesų apie tai, kas rūpi jiems, kas rūpi man pačiai.

Viliuosi - iš tų pokalbių gal rasis sprendimai ir jiems, ir man. Juk kiekvieną dieną turi priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Net buitinėse smulkmenose - nešti šiukšles, kai lyja, ar palaukti, kol saulė nušvis. Cha, cha, cha, - jei tik tokius "galvosūkius" turėtume.

...Bent kol kas stebimoje mokyklos statyboje nei technika, nei žmonės nežemiškų spalvų liemenėmis kruta. Kol kas ir keliuke kvartalo gyventojų automobilių srauto tarsi autostradoje Klaipėda - Vilnius srauto nėra. Po Velykų švenčių sunkiai išsijudiname. Net man sunku buvo kelis žingsnius žengti iki darbo vietos - kompiuterio.

Kūrybingos dienos, kokius darbus dirbtumėte - iš namų ar visai ne virtualiai. Visur reikalingas tas kūrybingumas - ir duonai kepti, ir vaikus mokyti, ir net šunį išvedžioti...