Gyvenimas pro langą: Beveik odė ryzenšnauceriui

Tokios veislės šunį turėjo draugė. Pasitinkant, nebežinau kokius Naujuosius, o, kiek jau per mano amželį jų buvo, iš tokios labai smagios menininkų "tūsovkės" skubėjome pas draugės sergantį šunį. Kaip daugelis jo gentainių, tas jos šuo kraustydavosi iš proto per naujamečius fejerverkus. Iki jų pradžios dar spėjome vargšelį šunį įnešti į vonią - kad kuo mažiau jis išgirstų tų šunis iš proto varančių garsų.



Jis nelabai reagavo pernešamas ir beveik nekrutėjo per fejerverkus. Užuot dalyvavusios metų pasitikimo euforijoje, kiurksojome vonioje, apsikabinusios tą ryzenšnaucerį.



Kai fejerverkai jau slopo, nedidelės mūsų kompanijos dalis, pasigedusi mūsų, atgužėjo ieškoti. Pakėlėme tas šampano taures. Bet be jokios euforijos. Šioje vietoje turėčiau prisipažinti - tikros euforijos per Naujuosius gal ir nesu patyrusi.



Žinoma, kol dar galėjome ir apsikabindavau, ir bučiuodavausi. Bet, kad kažkoks ypatingas džiaugsmas liepsnotų širdyje - nepamenu. Gal kada nors ir buvo, jau pamiršau...    



O po kelių dienų tų sutiktų Naujųjų, apsikabinus šunį, teko dalyvauti liūdnoje misijoje jį pakasti po sodo obelimi. Kai šis, jau karšinčius, nugaišo.



Žiemos metas, žemė įšalusi. Su intelektualia drauge ir šiaip nelabai su kastuvais reikalų turėjusios, tinkamai iškasti duobės tikrai nebūtume pajėgusios. O dar įšalas. Padėjo toks ponas su savo tėvu. Pakasėm garbingai - po obelimi. Apie šunų kapines nebuvom dar girdėję.



Šiandien galvoju - jos tikrai reikalingos. Ir gal net būtinos. Tiktai pagalvokite - ryzenšnauceris, o kad ir "kiemterjeras", 15 - 20 metų buvo jūsų ištikimas draugas. Ir štai - jo nebėra. Visai nesistebėjau pamačiusi net paminklus šiapus kapinių tvoros - su tų buvusių ištikimų draugų morzomis...



Ai, liūdnokas prisiminimas. Su ryzenšnauceriu susidūriau ir keltu atplaukusi į Daniją. Čia jau buvo kiek linksmiau. Nes atsivestas pareigūnės ryzenšnauceris labai atidžiai uostė mano didelę nešmenę. Nelabai supratau, kas vyksta, nes po užsienius trankytis dar neturėjau patirties. Tik vėliau sužinojau, kad ryzenšnauceriai puikūs tarnybiniai šunys. Mano nešmenėje tas šuo narkotikų neužuodė.



Pasidomėjusi šia šunų veisle aptikau: jie  atsirado XVII amžiuje pietų Vokietijoje - išveisti ganyti galvijus. Vėliau, veisėjams pastebėjus puikias darbines ryzenšnaucerių savybes, imlumą, stabilų charakterį, 1925 metais buvo oficialiai pripažinti kaip darbinė šunų veislė.



Žodis "Schnauze" vokiškai reiškia "snukis". Iš pradžių ryzenšnauceriai ganė gyvulių bandas pietų Bavarijoje, vėliau tapo ūkininkų, mėsininkų ir aludarių turto sargais. Dėl puikių darbinių ir charakterio savybių ėmė dirbti apsaugos šunimis policijoje ir kariuomenėje. Tarnavo kariuomenėje Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu.



Tai štai kokia susiklostė šiandien "giesmelė", pro langą pamačius išvedžiojamą ryzenšnaucerį. Manau, kad kiekvienas bet kokios veislės, o ir beveislio šuns šeimininkas galėtų valandų valandas porinti apie savo augintinių dorybes ir šunybes. Bet būtinai pabrėš ištikimybę: neišduos, neparduos, neįskaudins. Tiktai toji tarsi kokia šluota ar bizūnas judanti uodega tau sugrįžus. Laukė.



Gražios dienos su ištikimais draugais - šunimis. O ir bet kokiu kitu padarėliu - jūsų įnamiu.