Gyvenate dabartimi ar kartojate pereitą kursą?

Tokių, kurie jo paklauso ir ima taikyti praktiškai, yra, tik mes jų nepastebime.

Vakarai taip seniai pamiršo šį patarimą, kad net buvo priversti importuoti jį vėl iš Rytų, iš dzenbudizmo.

Pastaruoju metu populiarus tapo rytietiškas pasakojimas apie išmintingą vienuolį. Jo mokinys, kuris niekaip negalėjo susikoncentruoti, paprašė atskleisti paslaptį.

Vyresnysis vienuolis atsakė: „Viskas paprasta. Aš atsikeliu ryte ir einu melstis, paskui meldžiuosi. Po to atsistoju ir einu valgyti. Pavalgęs pakylu ir einu plauti dubenėlio upelyje...“

Susierzinęs jaunasis vienuolis nutraukė ji pareikšdamas, kad pats puikiai žino vienuolyno dienotvarkę ir pats yra toks pat. Bet išmintingasis vienuolis nusijuokė: „Ne, tu nesi toks pat.

Kai aš valgau košę, aš iš tikrųjų valgau košę. Kai plaunu dubenėlį upelyje, tikrai plaunu dubenėlį upelyje. Ir daugiau tuo momentu nieko nedarau.

O tu tuo metu darai tūkstančius dalykų ir pergalvoji dešimtis tūkstančių minčių. Melsdamasis tu nesimeldi, valgio metu – nevalgai. Kokie demonai tave valdo!“

Bet apie tą patį byloja ir mūsų šventieji raštai, tik reikia atidžiai skaityti. Kalno pamokslas moko „nesirūpinti rytojaus diena, nes ji pati savimi pasirūpins: kiekvienai dienai užtenka savų rūpesčių“.

Britų filosofas ir mokslininkas Thomas Carlylis (1795-1881) supažindino su šia mintimi tuos pasauliečius, kurie neskaito šventųjų raštų: „Mūsų svarbiausia užduotis nesidairyti į tolimus ateities tolius, o veikti dabar, ta kryptimi, kuri mums matoma“.

Šią temą išvystė ir paskleidė per atviras paskaitas Jeilio universiteto studentams seras Williamas Osleris, XIX a. gyvenęs gydytojas, mokslininkas. Jis lygino žmogų universaliu plieniniu laivu-monstru, sugebančiu hermetizuoti atskiras savo dalis, kad avarijos atveju vienoje jų nepaskęstų visas laivas.

Osleris siūlė įsivaizduoti: „Paspauskite mygtuką, ir jūs išgirsite, kaip kiekviename jūsų gyvenimo etape metalinės durys izoliuoja jus nuo praeities – negyvų vakarykščių dienų.

Paspauskite kitą mygtuką, ir metalinė uždanga izoliuos ateitį – negimusias rytojaus dienas. Tada jūs būsite visiškai saugūs – šiandienoje! Izoliuokite praeitį! Tegul mirusi praeitis laidoja savo negyvėlius. Izoliuokite vakarykščias dienas, kurios rodė kvailiams kelią į kapus.

Ateities krūvis, sujungtas su praeities našta, kurią užsiverčiate ant savęs dabar, verčia klupti kelyje net pačius stipriausius. Izoliuokite ateitį taip pat hermetiškai kaip ir praeitį!

Ateitis yra dabartyje. Nėra rytojaus.

Žmogaus išsigelbėjimo diena – šiandien. Beprasmiškas energijos eikvojimas, dvasinės kančios, nervinė įtampa, nerimas nesitraukdami seka žmogaus, kuris jaudinasi dėl ateities, pėdomis.

Uždarykite sandariai tuos laivo skyrius geležinėmis pertvaromis. Ugdykite sau įprotį gyventi laiko tarpsnyje, atskirtame nuo praeities ir ateities hermetiškomis užtvaromis.“

Ir rašytojas Dale Garnegie stengėsi perduoti šią mintį žmonėms, pateikdamas puikią metaforą apie smėlio laikrodį.

Tūkstančiai smėlio kruopelyčių viena po kitos byra pro stiklinės laikrodžio kolbos susiaurėjimą. Jeigu vienu metu nubyrėtų daugiau smiltelių, laikrodis sugestų.

Mūsų laukia šimtai, darbų, minčių, troškimų, taip pat baimių, prisiimtų ir primestų įsipareigojimų, kuriuos turime įvykdyti tą dieną arba apie kuriuos galvojame.

Bet jeigu mes neatlikinėsime tų darbų po vieną iš eilės, mes pražūsime. Todėl: viena smiltelė per laiko vienetą.

Vienas darbas per tam tikrą laiko atkarpą“.

Tad gyvenkite šios dienos atkarpoje, nes žmogus, kuris nežino, kaip kovoti su nerimo jausmu, miršta jaunas, rašo portalas „Live and learn“.

Gražina Vasiliauskienė, Alfa.lt.