Gelbėjimosi valtyje neliko vietos vyras paliko žmoną skęstančiame laive

Prieš nuskęsdama žmona ištarė jam paskutinę frazę savo gyvenime“, – taip pirmą šių metų pamoką pradėjo literatūros mokytoja.

Šioje vietoje jos pasakojimas nutrūko.

„Kaip jūs manote, – paklausė ji mokinių, – kokia tai buvo frazė?“

Dauguma mokinių iš karto atsakė: „Nekenčiu tavęs!“, „Kokia aš buvau akla!“ ir panašiai.

Visa klasė pradėjo kone varžytis ir tik vienas berniukas neištarė nė žodžio.

– O kaip tau atrodo, ką ji pasakė? – paklausė jo mokytoja.

– Manau, kad ji pasakė: „Pasirūpink mūsų vaiku!“

– Žinai šią istoriją? – nustebo mokytoja.

– Ne, tiesiog taip prieš mirtį mano mama pasakė tėčiui“, – atsakė mokinys.

Mokytoja nusisuko tikėdamasi, kad niekas nepastebėjo jos akyse pasirodžiusių ašarų.

– Tu teisus, – atsakė ji.

Taigi, laivas pradėjo skęsti. Vyras pasiekė namus ir vienas auklėjo dukrą.

Po daugelio metų, kai tėvo jau nebebuvo, mergina surado jo dienoraštį ir vienas įrašas jame buvo toks:

„Kai išvykome į kelionę, jau žinojome apie jos baisią diagnozę. Jai buvo likę nedaug.

Dieve, kaip norėjau nuskęsti vietoj jos, bet dėl dukros negalėjau to padaryti. Galėjau tik palikti ją vidury vandenyno.“

Klasė tylėjo.

Iš vaikų akių buvo matyti, kad ši istorija juos sukrėtė ir kad šiandien jie pirmą kartą suprato, jog pirmas įspūdis gali būti klaidingas.

Štai kodėl negalima paviršutiniškai spręsti apie žmones ir jų poelgius.

Yra daugybė dalykų, kurių galime apie juos nežinoti.