Gatvėje pamačius buvusiojo antrą pusę net kojas pakirto: niekada nebūčiau patikėjusi, kad jį išvysiu su tok...

Su buvusiuoju taip niekad ir nesusituokėme. Ilgai buvome pora, paskui jis, nors dar tik mokėmės, pasipiršo, o dar po kurio laiko išsiskyrėme. Ir dėl, kaip dabar mėgstama sakyti, charakterių nesutapimo, ir dėl jaunystės – nemokėjome būti kartu, abu kvailai elgėmės ir patys trukdėme savo laimei.

Nesvarbu, kiek metų praėjo, mano širdyje jis visada išliko pirmąja meile ir ta neišsipildžiusia bendro gyvenimo svajone.

Dar kai buvome kartu, turėjau įtarimų, kad jis buvo iš tų, kurie mėgsta moteris.

Merginos įvairiuose vakarėliuose, palaikomi ryšiai su buvusiom panelėm, visokios simpatijos iš studijų laikų...

Aplink jį visada buvo panelių.

Jis prisiekinėjo, kad su nė viena niekas iš tikrųjų nesieja, ir tuo laiku aš juo tikėjau.

Gyvenome atskiruose miestuose ir mūsų susitikimai buvo su intarpais – kartais, ypač sesijos metu, ir porą savaičių praleisdavome atskirai.

Bendrabutyje su juo gyveno ir jo geriausias draugas su savo mergina.

Jie daug laiko leisdavo kartu, kartu dalyvaudavo bendrabučio vakarėliuose, mokėsi kartu ir šiaip buvo sulipę kaip maža šeimyna.

Iš pradžių keistai į tai žiūrėjau, bet jis sakė, kad viskas labai natūralu: draugą pažįsta nuo vaikystės, o pastarasis su savo mergina kartu jau irgi nuo paauglystės, visi kartu augo.

Sakė, tie draugai jam kaip giminės.

Kliudė tik vienas, ta panelė, kaip dabar prisimenu, niekada manęs nemėgo.

Su manim bendravo nusiteikusi iš aukšto, o paskui sužinojau, kad kelis kartus yra ir įkalbinėjusi mano draugą su manimi išsiskirti, „ji ne tau“ ir panašios kalbos.

Man ji irgi nepatiko, nes buvo intrigantė, labai mėgo vakarėlius, o ir pats draugas apie ją atsiliepė kaip ne apie pačią protingiausią.

Tuos dalykus prisimenu tik dabar, o tada kažkaip praleidau pro akis, buvome kartu ir nesukau sau galvos.

Jau būdama santuokoje kartais prisimindavau buvusią meilę, pagalvodavau apie jį...

Ne per dažnai, tai netrukdė gyventi, bet pamiršusi niekad nebuvau.

Vieną dieną važiavau pasiimti iš darželio vaikų ir sustojusi prie šviesoforo pamačiau jį einantį per gatvę.

Ėjo ne vienas, o kartu su mergina.

Buvo susikibę už rankų, laimingi, prieš perėją dar pakštelėjo į lūpas.

Kai mergina atsisuko, man tiesiog kojas pakirto.

Ji buvo ta pati mano meilės geriausio draugo mergina, kuri prieš dešimtmetį darė intrigas.

Ta pati, apie kurią mano mylimasis sakė „mes kaip giminės“.

Ta pati, su kuria jis sakė niekad net minčių neturi būti.

Niekada nebūčiau patikėjusi, kad jis bus su tokia moterimi. Jos visos savybės buvo priešingos tam, kas jam patikdavo, o svarbiausia, ji nuo ankstyvos paauglystės buvo jo geriausio draugo mylimoji.

Jie nuėjo, o aš dar ilgai negalėjau atitokti.

Mane pribloškė daug dalykų vienu sykiu: tai, kad jis šitaip išdavė draugą, tai, kad jis pasirinko moterį, kuri nuo pat pradžių mėgino mus išskirti, tai, kad kažkokiu būdu rado bendrą kalbą su ja, o su manimi galiausiai turėjo išsiskirti.

Sukilo visi jausmai ir taip, pripažįstu, ir pavydas.

Nuo to karto, kai pamačiau juos, pradėjau vis dažniau sapnuoti.

Sapnuose aš palieku savo vyrą ir pasiūlau draugui vėl būti kartu.

Jis sutinka, mes laimingi, kol ateina jo naujoji meilė ir primena apie save.

Sapne aš staiga suprantu, kad jie visąlaik buvo kartu ir tai aš esu ta, kuriai šitoje meilės istorijoje ne vieta.

Atsibundu ir paskui dar visą dieną vaikštau kaip apdujusi.

Neseniai socialiniuose tinkluose mačiau, kad ji pasikeitė pavardę į jo – tikriausiai susituokė.

Linkiu jiems laimės, tikrai, gal jie ir buvo vienas kito likimas.

Ir realybėje tikrai neturiu idėjų palikti savo šeimos.

Bet kartais, užplūdus jausmams, pagaunu save galvojant: o kas būtų, jeigu jam paskambinčiau?