Filmo vertas Danieliaus Bunkaus nuotykis: spruko nuo ginkluotų persekiotojų

D. Bunkus su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais sutiko pasidalyti savo istorija bei nuotyiu, kuris įvyko naktį.

„Susišaudymas? Naktį? Bėgimas nuo persekiotojų? Baikit, nemanau... Afrikoje? Zimbabveje? Ne, taip nebūna...Mums būna!!!!...

Tikrai mieliau rinkčiausi kitokią vakaro pabaigą, patikėkite manimi...Bet ir vėl nuo pradžių... Grįžtam atgal į viešbutį po įspūdingos nakties Harare mieste (detalesnė info instagrame).

Pasišokom, palinksminom vietinius, pavaišinom keliais gėrimais, prisirinkom vėl naujų draugų/draugių ir ramiai į viešbutį, namo, miegot.

Grįžtam trise – aš, Mantas Bertulis ir Robertas Kavaliauskas. Nieko naujo, kol kas ramu.

Prie įėjimo susitinkam porą linksmų vietinių bičiukų iš paskutinio baro, jie gyvena tam pačiam viešbuty, sako, varom į afterį, bus smagu! Bertulis, kaip vedęs, numoja ranka, Robkė pavargęs, vienam Bunkui jūra iki kelių, neims velnias, varom!

Pasitikrinu kišenes, išpurtau iš Bertulio keliasdešimt papildomų dolerių „dėl viso pikto“, duokš penkis, tuoj grįšiu!Šuolis į mašiną, muzika garsas, rūkom per langą, Harare miega, mes lekiam kažkur.

Kur, nežinia, kaip ir nesvarbu, sakė bus gerai, aš tikiu.

Atvažiuojam. Klubas. Tikrai gerai, tikrai smagu. Linksma, patikėk. Laikausi prie baro, stebiu aplinką, prieina pagyvenęs (su manim lyginant) bičas su pora įmitusių chamiakų iš šonų. Pasidabinęs „Adidas“ kostiumu, plaukų kirpimas -1 (plikas kaip kulnas).

Man akyse deja vu – Permė, restoranas „Chiornyj Lebed“, 1997 m...

Žvilgsnis tas pats, treningai tie patys, tik apsauginių veido spalva šiandien kita. Tuomet viskas baigėsi labai nekaip...

Suformatuoju veide nuoširdžią šypseną, pamoju barmenui „viskio man ir mano naujam draugui“ – stebuklas, viskas gerai, geriam, keičiamės „WhatsApp“ numeriais, įmitę chamiakai stumdo prasčiokus į šonus nuo mūsų – tikros draugystės niekas nenugalės!!!

Viskas gerai, tik nei vieno balto aplink. Nu bet ką, nebūkim rasistai, Dievas visus vienodai myli... Aha, jo.Parūkom, na, gal jau ir man metas namo.

Apsikabinimai, ilgi glebėsčiavimaisi su nauju geriausiu draugu/vietiniu autoritetu (jis kai užmeta žvilgsnį į salę, visi pritupia, kad tik į mane nepataikytuų, o taigi namie vaikai, žmona, uošvienė... kas juos maitins??), prisipažinimai: „I call you, you call me, bro, my people talk to your people, I see you, you see me, BFF, etc... (susiskambinsime, brolau, mano žmonės susisieks su jūsiškiais, pasimatysime, geriausi draugai ir t.t. – red. past.)“ Šokam į mašiną, važiojam! Ne.Vidury vartų stovi asilas.

Literaliai stovi asilas, su dideliu džipu, užgriozdinęs visą išvažiavimą ir siunčia visus visom kryptim.

Faktas, kad tokiais atvejais Zimbabvėje policijos nėra. Išlipam paaiškint asilui, kad jis asilas, ir už jo stovi eilė norinčių išvažiuoti.Čia esminis momentas, kad aiškinančių, jog jis neteisus, keletas, bet baltas tik vienas.

Nes jų iš principo daugiau kaip be Bertulio ir Robkės nelabai čia daugiau Zimbabvėje ir yra... 

Asilas, neatlaikęs trumpalaikio spaudimo, trumpam pripažįsta, kad jis asilas, ir pasitraukia.

Mūsų vairuotojas, atidaręs srautą, o tuo pačiu ir srėbiamąją, ir prasilenkdamas su juo, jam dar primena, jog, galbūt, jis galėjo būti neteisus šioje situacijoje... (originalo kalba tai skambėjo gal kiek kitaip, bet, aš ne vertėjas, tai pasilieku prie šios versijos)...

Pavažiuojam 500 m, mūsų mašiną iš galo pradeda presuoti džipas mirksėdamas ilgosiomis, o per šoną nunešdamas veidrodėlį, aplenkia mažesnis „SUV'as“ ir užblokuoja kelią.

Mūsų mašinos vairuotojas sustoja.Iš „SUV'o“ iššoka bičai su ginklais (sėdžiu priekinėje sėdynėje ir matau, kaip bičai užsitaiso apkabas ir pirmas iš jų prišokęs smogia iš visos smarvės pistoleto rankena į priekinį mašinos langą, langas dūžta).

Vairuotojas spaudžia gazą ir nudauždamas tą agresyviausią bičą, apvažiuoja kažkaip tą „SUV'ą“ ir tepa slides, kiek tas kibiras turi galių, plius mes trise pasispirdami per langelį...

Nejuokinga, nes supratom, kad klydom asilą įvardindami asilu. Mašina žviegia, lėkdama žvyrkeliais, vairuotojas trenkia man per pakaušį: „Get down, get down!!! (Pasilenk – red. past.)“

Šūviai iš galo. 3, dar 2, gal 4-5 vėl, pats nebeskaičiuoji nieko, smegenys fiksuoja pačios automatiškai. Ir sprendimus priima greičiau, nei pats sugebėtum.

Palendu po daiktadėže, nors mieliau įsirangyčiau į ją...

Pakeliu galvą, lekiam kiemais beprotišku greičiu, prie posūkio smėlio krūva, kažkas statė namą, ai, paliksiu, lai paguli...

Lekiam pilnu greičiu į tą krūvą, laiku ištraukiu galvą iš po daiktadėžės apsidairyti, iš kur šaudo.

Galva ir daiktadėžė vietoj, mašina net ne ant dviejų, ant vieno rato, įskrenda į kažkieno alyvuoges, susirenkam lapus, ištiesinam vairą ir išskrendam ant asfalto!!

Ačiū Dievui, mes civilizacijoj, aplink mašinos, kelio apšvietimas. Niekada negalvojau, kad taip kažkada įvertinsiu kelio apšvietimą...

Pakėlęs galvą matau, kaip iš tų pačių alyvuogių taip pat ant vieno rato išskrenda mus persekiojęs džipas. „SUV'as“ kažkur mina už jo.

Skambina Robkė: „Laaabas... Nuuu, ką tu?“ Telefonas nusėdęs, likę 3%, rėkiu į ragelį: „Robke, mus persekioja, šaudo iš galo, nežinau, kur esu!!!“ Robkė: „Ką??“ Ai, nėr kada aiškint, nepadės.

Džipas mirksi visom šviesom, vieną kartą taranuoja, bet nebešaudo. Nardom tarp mašinų, staigiai apsisukam ir cypiančiom padangom įskrendam į šalutinį kelią prieš eismą. Vairuotojas vėl rėkia: „Get down!!! (Pasilenk – red. past.)“ Bet jau persekiotojai pasimetė...

Sumušam petaką ir įskrendam į viešbučio teritoriją iš priešingos pusės.

Baimės juokas, nesusipratę apsauginiai (čia Afrika, juos sunku nustebinti, bet mums pavyko), sudaužytas mašinos stiklas, šonas ir galas, ir trys trigubi viskiai prie baro be žodžių.

Palaima... Myliu tas keliones Afrikoj“, – rašė D. Bunkus.

Tiesa, daugiau įdomių istorijų galyte išvysti D. Bunkaus bei M. Bertulio instagrame. 

Vyrai ruošiasi dar mėnesį keliauti, o gruodžio mėnesį „Youtube“ kanale „Kitokie pasikalbėjimai“ startuos jų kelionių serialas.

vė.