Eglė Jurgaitytė: bijojau, kad užlipusi ant scenos visiems sugadinsiu sukurtą mažos mergaitės įvaizdį

alfa.lt

6-7 minutės

Ir nors šou pasaulyje Eglė sukasi nuo vaikystės, jis jos visiškai nesugadinęs, priešingai, ji išlikusi labai kukli ir itin nuoširdi: „Manau, tai tėvų auklėjimo padarinys“, – sakys mergina ir pridurs, kad būtent laiku ir vietoje pasakyti tėvų žodžiai jai neleido sužvaigždėti.

– Dažnai žmonės, pamatę tave, vis dar prisimena, kaip tą mažą mergaitę, šokančią su meškomis ir dainuojančią: „Čia Ela, čia Bela“.

– Manau, visada visiems pirma mintis būna ši ir su tuo viskas yra gerai, man malonu, kad jie mane prisimena.

Galbūt M. Mikutavičių erzina, kai jam nuolatos primena dainą „Trys milijonai“, bet kadangi aš tada buvau maža mergaitė, tai dabar jie neprašys, kad padainuočiau „Čia Ela, čia Bela“, nes esu užaugusi.

– 2008 m. Kipre „Vaikų Eurovizijos dainų konkurse“ su savos kūrybos daina „Laiminga diena“ užėmei 3 vietą ir akimirksniu išpopuliarėjai. Tuo metu buvai dešimties metų mergaitė. Papasakok, kaip po tokio pripažinimo sekėsi bendrauti su bendraklasiais.

– Tas laikotarpis, kai tau dešimt metų, yra pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į paauglystę ir tuo metu visiems būna labai sudėtinga. Kai dalyvavau „Eurovizijoje“, buvau ketvirtoje klasėje ir po pusės metų perėjau į naują mokyklą, todėl buvo tikrai sunku.

Patyriau patyčias, tik džiaugiuosi, kad nesusidūriau su piktybiniais veiksmais, o tik su paauglišku „pakibinimu“, pastumdymais, bet buvo ir fainų bendraklasių, kurie užstodavo.

Dabar suprantu, kodėl vaikai taip elgiasi, jie nori atrodyti kieti prieš savo bendraamžius, nes paauglystėje tau labai svarbu užsitarnauti gerą vardą.

– O kaip tau sekėsi universitete? Ar žmonės kažkaip kitaip į tave žiūrėjo?

– Kadangi studijavau ISM universitete, tai daugelis grupės draugų buvo iš užsienio. Universitete buvo labai faina dar ir dėl to, kad turėjome galimybę užmegzti pažintis su kitų kultūrų žmonėmis.

Be to, aš dalyvavau TV projekte „Lietuvos balsas“, kai ateidavau į paskaitas, grupės draugai pagirdavo, palaikydavo visada, tikrai jausdavau bendrystę.

– Kaip pavykdavo susitvarkyti su įtampa scenoje?

– Vis dar labai jaudinuosi, bet, manau, visus atlikėjus, muzikantus, aktorius jų veikla veža ligi tol, kol jie jaučia jaudulį prieš lipdami į sceną, nes, kai to nebėra, tada nebėra ir užsidegimo.

Man buvo baisu dalyvauti projekte „Lietuvos balsas“, nes bijojau, kad užlipusi ant scenos visiems sugadinsiu sukurtą mažos mergaitės įvaizdį. Norėjosi viską padaryti, kaip įmanoma geriau.

– Ar norėtum, kad ir tavo vaikai būdami maži būtų matomi televizijoje? Ar visgi žinodama šou pasaulio pliusus ir minusus nenorėtum, kad tavo vaikai patirtų, ką reiškia žinomumas?

– Jeigu žinomumas ateis kartu su kažkokia daroma jų veikla, tai kodėl gi ne? Manau, šiuo klausimu yra labai svarbu auklėjimas ir svarbu įdiegti tai, kad žinomumas neturi būti siekiamybė, o tik padarinys tavo daromos veiklos.

Mano tėvai man tai paaiškino pačiu laiku, kai atėjo vadinamoji „šlovė“ po „Eurovizijos“.

Jie man puikiai paaiškino, kad tai tik padarinys, kad smagu, jei tie žmonės ateis į mano koncertus, bet jokiu būdu negalima užmigti ant laurų ir tiesiog mėgautis dėmesiu.

– Kaip manai, visi pasiekimai – tavo vienos ar visos šeimos nuopelnas?

– Šeima labai daug prisidėjo prie to, kad man pasisektų, todėl labai jiems esu dėkinga už palaikymą ir paskatinimą.

Tėvai skatino nieko nebijoti, visada eiti į priekį ir mėgautis savo mėgstama veikla.

Būtent jie man niekada neleido atsipalaiduoti ir visada primindavo, kad be darbo nežengsiu nė vieno žingsnelio į priekį. Stovėti vietoje tikrai nenorėjau, todėl pati be galo daug dirbau.

– Ar tai, kad studijavai tarptautinį verslą ir komunikaciją, buvo tavo noras ar labiau aplinkinių nuomonė, kad reikia turėti universitetinį išsilavinimą?

– Iš tikrųjų pati priėmiau tokį sprendimą. Iš pradžių galvojau, kad galbūt reikėtų važiuoti į užsienį studijuoti muzikos, bet supratau, kad palikti Lietuvos tikrai nenoriu.

Daugeliui atrodo, kad pasirinkau profesiją, kuri yra labai tolima muzikai, nors iš tikrųjų muzika ir apskritai visas pramogų pasaulis yra didelis verslas.

Pasisėmiau labai daug žinių iš rinkodaros, ekonomikos, finansų sričių, ir man laikas universitete praskriejo.

Galiu pripažinti, kad man jie labai lengvai praėjo, tikrai nebuvau ta studentė, kuri tik knygomis apsikrovusi. Įgavau kitokio kritinio mąstymo, kuris man labai padeda dabar vykdant savo veiklas ir jaustis užtikrinčiau visur, kur einu.

– Kai studijavai, buvai apleidusi muziką ar ji visada buvo šalia?

– Nėra labai gerai, kad tai pripažinsiu, bet mokslas man visada buvo antraeilis dalykas, nors mokiausi labai gerai.

Nesupraskite neteisingai, aš niekada mokslo nebuvau apleidusi, tiesiog man nereikėdavo tiek laiko praleisti prie knygų, kiek kitiems, kad gaučiau gerus pažymius, todėl galėdavau leisti sau skirti laiko muzikai.

– Šiuo metu dirbi radijo stotyje. Ar prieš dešimt metų būtum pagalvojusi, kad būtent taip pasisuks tavo likimas?

– Iš tikrųjų visada turėjau tokią mažą svajonę būti radijo laidų vedėja, bet niekada nepagalvojau, kad ši svajonė galėtų išsipildyti. Ir kai mane pakvietė dirbti į radijo stotį, man tai buvo netikėta ir visiškas kosmosas.

– Ar sceninė patirtis, kai dalyvavai „Eurovizijoje“ prieš daugelį metų, ir dabartinė, kai dalyvavai TV projekte „Lietuvos balsas“, kažkuo skyrėsi?

– Pati scenos magija, kai užlipi ir nepastebi, kaip praskrieja laikas, išliko ta pati. Man būna, kad aš nulipusi nuo scenos negaliu prisiminti pasirodymo, tai lyg transo būsena, bet būtent dėl šito jausmo ir dainuoju.

alfa.lt