Eglė Jackaitė į Naujuosius metus žengia su pasitikėjimo bei dėkingumo kupina širdimi

– Šiuo metu atostogaujate Dubajuje. Kaip sutikote Naujuosius metus? Kokius tikslus užsibrėžėte?

– Puikiai, vien tai, kad buvau kitoje šalyje, ten, kur šilta, – dovana ir didelis džiaugsmas. Taip, aš džiaugiuosi šia kelione ir vertinu. Įspūdžių pilnos saujos. O tikslų neužsibrėžinėju – tiesiog gyvenu. O gyvenime ir ištinka gyvenimas.

– Kaip žengiate į naujuosius metus? Ko iš jų tikitės?

– Žengiu atvirai, drąsiai ir su pasitikėjimo bei dėkingumo kupina širdimi.

– Pakalbėkime kiek kitokia tema. Jūsų jaunesnysis sūnus, kaip ir jūs, pasirinko aktoriaus kelią. Kaip reagavote?

– Kartais ne mes renkamės, o tiesiog taip jau nutinka. Elijas nesirinko šio kelio, tai jį tas kelias pasirinko. Tam tikru metu atsidurti tam tikroje vietoje, manot atsitiktinumas? O aš jau žinau, kad atsitiktinumų nebūna.

– Vyresnysis sūnus taip pat pasirinko artimą specialybę – režisieriaus. Ar mamos profesija vaikams paliko didelį įspūdį?

– Taip, Jokūbas režisierius. O ar mano profesija mano vaikams paliko vienokį ar kitokį įspūdį – to jau reiktų jų paklausti.

– Ar galite teigti, jog jūsų vaikai užaugo tarp teatro sienų?

– Ne, tikrai ne. Su abiem sūnumis skirtingai. Jokūbas teatre buvęs gerokai daugiau nei jaunesnysis mano sūnus.

– Ne kartą minėjote, jog jums teatras – visas gyvenimas. Kaip mokėte vaikus pamilti teatrą? O gal ta meilė atėjo savaime?

– Teatras – svarbi mano gyvenimo dalis, neneigiu, bet jis nėra visas gyvenimas. Yra tiek daug ko, kas ir be teatro atneša įvairiausių patyrimų, emocijų, džiaugsmo.

– Retai kada vaikai pasirenka tokią pat profesiją kaip tėvai. Ar su savo sūnumis turite artimą ryšį?

– Nežinau kaip kitų tėvų vaikai, bet mano – šiame kelyje. Tačiau viskas kinta, tai natūralu. Šiandien vienaip, rytoj gali būti kitaip. Taip, su sūnumis turime labai stiprų ryšį.

– O kaip auklėjote savo sūnus? Kokių tradicijų turėjote, o galbūt vis dar turite?

– Gyventi. Ne auklėti, o tiesiog būti. Tokiais, kokie esame. Tikrais, nuoširdžiais, paprastais ir svarbiausia – mylinčiais. Vaikai – jie šalia, jie arčiausiai mūsų, tad savimi, savo elgsena juos ir mokome, natūraliai ir visai nemokydami.

– Kokia buvote mama? Reikli ar nuolaidesnė?

– Ne buvau, o vis dar esu ir esu visokia. Nuo situacijos, aplinkybių priklauso.

– Vaikystėje, ypač paauglystėje, maištaudami ne vienas esame sakę: „Jau aš taip, kaip mano mama daro, tikrai nedarysiu.“ O ar esate save pastebėjusi elgiantis būtent taip, kaip kažkada auklėdama jus elgėsi jūsų mama?

– Vaikystėje mano mamos šalia manęs nebuvo. Nenorėjau būti į ją panaši, o, matyt, esu, kažkuo tikrai esu į ją panaši, o kaipgi kitaip – juk esu jos dukra.