Diktatorių keistenybės, apie kurias mažai kas žinojo

Jeigu ne jaudinančios A.Hitlerio nuotraukos, E.Braun padarytos namų aplinkoje, pasaulis taip ir nebūtų sužinojęs, kad kraugeriškas tironas galėjo būti ramus ir patenkintas. Jį dievinusios moters kompanijoje jis atrodo „pliušinis meškiukas", o ne despotas.

O J.Stalinas neleisdavo išmesti senų batų.

Avalynė būdavo keičiama naktį, kai vadas miegodavo - seni batai būdavo pakeičiami tokiais pat, tik naujais. Kai kada jis tai pastebėdavo ir pareikalaudavo grąžinti jam senąją porą.

Galima tik įsivaizduoti, kaip aptarnaujančiam personalui atrodydavo keista nedelsiant atiduoti nukleiptus kerzinius batus!

J.Stalinas - kaubojus

Ko gero, J.Stalinas pats kentėjo dėl susikurtos nepalaužiamo pasitikėjimo ir rimtumo aureolės.

Jo nekalbumas ir didelis santūrumas aplinkinius gąsdindavo; šie nesuprasdavo, ko iš jo galima tikėtis, o vadas šiuo įspūdžiu naudodavosi.

J.Stalinas dažnai pasinaudodavo išgertuvėmis, kad „atrištų" liežuvius savo pašnekovams, o pats įdėmiai klausydavosi, įjungęs režimą „visa, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus".

J.Stalinas jaunystėje Soselo slapyvardžiu rašė eilėraščius, kurie buvo publikuojami poezijos rinkiniuose.

Savo talento jis vėliau net gėdijosi, manydamas, kad tai suterš reputaciją: matyt, dar iki revoliucionieriaus karjeros pradžios jautrus poetas pernelyg apnuogindavo sielą. Soselas draudė spausdinti eilėraščius, aiškindamas, kad priešingu atveju jam teks raudonuoti kaip mergaitei.

Romantiškos sielos despotą traukė greitis, jam patiko motociklai, bet jais nevažinėjo, pats nesėsdavo ir prie automobilio vairo.

Važiavimą motociklu jis laikė netinkamu užsiėmimu valstybės vadovui. Bet atsisakyti šios silpnybės nepajėgė: jo garaže keli motociklai stovėjo vien tam, kad džiugintų J.Stalino širdį.

J.Stalinas dievino kiną, visose jo rezidencijose buvo įrengtos kino salės, o pačiam vadui buvo prieinami geriausi pasaulio kino kūriniai.

Sovietinius filmus jis žiūrėdavo rečiau, kaip cenzorius, o vakarietiškais mėgaudavosi.

Labiausiai „tautų vadui" patikdavo vesternai, bet rodyti juos šalyje pastarasis uždraudė kaip ideologiškai netinkamus, nors pats žiūrėdavo vieną po kito. Beje, šiuolaikiniai psichologai tai aiškina tuo, kad J.Stalinas tapatino save su kaubojumi.

Štai jis įsiveržia į smuklę (šalį), duoda pylos visiems priešininkams (įvykdo revoliuciją) ir viską daro gražiai, savimi didžiuodamasis. Ir tik ūsus taršo vėjas...

Hitleris ir jo ūsai

Adolfas Hitleris. Vikipedijos nuotr.

Ar apgailėtini Adolfo ūsiukai gali prilygti vešliems J.Stalino ūsams? Niekaip.

O kodėl A.Hitlerio ūsai buvo tokie striuki?

Iš tiesų būsimojo fiurerio ūsai jaunystėje buvo „kaip kaizerio", šauniai užsirietusiais galais, ir versdavo dažniau plakti ne vienos damos širdį. Bet jis buvo kariškis ir jo vadui nepatiko, kad ūsai trukdo užsidėti dujokaukę.

Tada buvo įsakyta juos pasitrumpinti. Visiškai jų nusiskusti A.Hitleris negalėjo, nes jo viršutinė lūpa buvo itin negraži. Taip jis perėjo prie „šepetėlio" po nosimi. Beje, tais laikais tokia ūsų forma buvo gana mėgstama, ypač kariškių.

A.Hitleris labai domėjosi savo kareivių intymiuoju gyvenimu. Tai bent rūpestis pavaldiniais! Jam remiant, buvo išrasta pripučiama lėlė, o paskui įsteigti ir Trečiojo Reicho viešnamiai, kad niekas nenukreiptų kareivių dėmesio nuo pagrindinio uždavinio - visur įtvirtinti fašistų valdžią.

A.Hitlerio vegetaru nepavadinsi, bet mėsos jis valgydavo mažai todėl, kad buvo pedantas ir norėjo būti sveikas. Jo mylimas šuo Blondi jam tapo paskata priimti įstatymą dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, ir ne tik su namų augintiniais, bet ir stambiaisiais galvijais. Ateityje A.Hitleris planavo mažinti mėsos vartojimą Vokietijoje. Štai koks gailestingas tironas!

O tabako jis atsisakydavo todėl, kad nepakentė įvairiausių kvapų, įskaitant kvepalus. Jis gėdijosi savo kūno, todėl net per karščius neretai rengdavosi uždarais drabužiais.

Kartais A.Hitleris juokaudavo, bet jo humoras buvo „juodokas".

Paprastų žmonių gyvenime „juodasis" humoras yra vertinamas dėl išskirtinio teoriškumo, bet kai tokius juokelius laido žmogus, kuris naikina ištisas tautas, sunku suprasti - jis juokauja ar grasina.

Pavyzdžiui, jis galėdavo pasakyti Evai, kad jos lūpų dažai pagaminti iš kareivių kūnų, o adjutantą įspėti per daug nesiartinti prie židinio, nes „gali užsiliepsnoti".

Sadamas Huseinas: stilingas ir madingas iki paskutinės minutės

Daugelis diktatorių ir tironų labai rūpinosi savo įvaizdžiu ir reputacija: kaip kitaip, juk negi leisi, kad kokie nors jų įpročiai aplinkiniams pasirodytų juokingi arba keisti. Sadamas Huseinas - ne išimtis.

Irako diktatorius ypač akcentuodavo išsilavinimą, jam priskiriamas nuopelnas, kad jo valdymo laikotarpiu raštingų gyventojų padaugėjo nuo 30 iki 70 proc.

S.Huseinas dievino savo atvaizdus ir paminklus. Nebuvo nė vieno miesto ar gyvenvietės, kuriame nebūtų valdovo paminklo, statulos arba biusto.

Nesuprantama, kam, bet jis užsakė savo krauju rašytą Koraną ir trejus metus tam reguliariai duodavo „rašalo". Knygos likimas nežinomas: juk šventuosius raštus rašyti krauju yra neleistina, bet ir sunaikinti juos draudžiama.

Kita diktatoriaus aistra buvo statyba. Jis pastatė daugiau kaip 80 rūmų, kuriuose gyveno pats arba jo giminaičiai. S.Huseinas nenakvodavo vienoje vietoje dukart iš eilės, manydamas, kad taip išvengs pasikėsinimų. Jis nevengė spręsti problemų, remdamasis principu „nėra žmogaus - nėra problemos".

Jam valdant be žinios dingo 290 tūkst. žmonių.

Viena iš jo meilužių teigė, kad diktatorius mėgo puoselėti savo kūną, pavyzdžiui, darytis kaukes iš žolelių nuovirų, dažyti plaukus, dievino Pjero Kardeno (Pierre Cardin) kostiumus ir šokdavo pagal F.Sinatros muziką. Artima aplinka žinojo, kad valstybės galva labai mėgo grupę „Led Zeppelin".

Prieš egzekuciją daugelis pastebėjo, kad Sadamas staigiai paseno, bet nepalūžo: iki paskutinės akimirkos nenuleido galvos ir nesutiko užsimauti gobtuvą, nors šalikėlio (kad virvė neįsirėžtų į kaklą) neatsisakė.

Mao Dzedongas - tigras su nevalytais dantimis

Kinijos lyderio buitiniai įpročiai buvo, švelniai tariant, itin specifiniai. Pavyzdžiui, jis niekada nesivalydavo dantų, o į argumentus dėl higienos atsakydavo, kad tigras dantų niekada nevalo.

Ką jis norėjo tuo pasakyti - neaišku. Bet rezultatas buvo toks, kokio ir galima buvo tikėtis, - lyderio šypsena toli gražu nebuvo ideali.

Jis labai prisirišdavo prie savo daiktų: turėjo dvi mėgstamas pižamas, kurias reikėjo be perstojo lopyti.

Dar nekentė naujos avalynės, ji jam atrodydavo nepatogi, todėl kam nors tekdavo ją pratampyti, kad būtų minkštesnė ir laisvesnė.

Apskritai Mao labai vertino patogumus, bet kartu buvo baisiai nevalyvas, pinigus geriau leisdavo seniems daiktams taisyti, o ne naujiems pirkti.

Dirbti jis mėgo lovoje, kartais iš jos neišlipdavo kelias dienas iš eilės, ten pat valgydavo, rūkydavo ir gerdavo arbatą.

Mao labai norėjo gyventi ilgai ir buvo įsitikinęs, kad santykiai su jaunomis mergaitėmis pridės jam gyvenimo metų. Kuo ilgaamžiškumas ir nuolatinė lytinių partnerių kaita yra susiję, neaišku, bet jei vadas įsakydavo, mergaitės jam būdavo pristatomos reguliariai.

Beje, rasti norinčiųjų nebuvo sunku, dažniausiai tai būdavo merginos iš neturtingų šeimų, kurioms galimybė prisiliesti prie vado prilygo stebuklui.

Turint omeny, kad praustis Mao taip pat nemėgo, toks glaudus bendravimas su juo merginoms buvo abejotinas malonumas, nors, suprantama, jį visos girdavo.

Be to, jis atsisakydavo gydytis nuo lytiniu keliu plintančių infekcijų ir jomis apkrėsdavo visas merginas.

Kim Čen Iras ir jo neįtikėtinos galimybės

Kartais valstybės lyderio asmenybės kultas peržengdavo visas protingas ribas.

Pavyzdžiui, korėjiečiai buvo įsitikinę, kad orai priklauso nuo Kim Čen Iro nuotaikos, o jam mirus, verkė iš siaubo, kad gali numirti ir gamta.

Pats lyderis paniškai bijodavo būti nunuodytas, taigi tam, kad jis pavalgytų, reikėjo laikytis beprotiškų saugumo reikalavimų.

Specialiai paskirti žmonės ragaudavo paruoštą maistą, o vadas prie stalo sėsdavo tik po jų.

Kai kada prie stalo siųsdavo antrininkus, o pats valgydavo kitoje vietoje, kur turėtų būti saugu.

Maisto kokybei jis taip pat kėlė neįtikėtinus reikalavimus - valgis turėjo būti sveikas ir „teisingai" pagamintas. Net ryžių grūdeliai privalėjo būti vienodo dydžio.

Bet ši baimė Kim Čen Irui netrukdė džiaugtis gyvenimu ir po tris dienas puotauti, o jo gimtadienis buvo antroji šalies valstybinė šventė.

Tuo metu vykdavo kūrybinių kolektyvų koncertas, o iš atlikėjų gretų lyderis neretai sau rinkdavosi meilužes, nes dievino šokėjas ir simpatiškas aktores.

Aišku, ir joms jis pasakodavo apie savo laimėjimus ir galimybes.

Matyt, viso to, ką turėjo de facto, be visokiausių pagražinimų ir paaiškinimų, buvo maža.

Pavyzdžiui, jo oficialioje biografijoje sakoma, kad, pirmą kartą gyvenime žaisdamas golfą, jis surinko daugiau taškų negu šio žaidimo rekordininkas, turintis 18 titulų ir dalyvavęs 19 turnyrų.

Jei tikėsime ta pačia biografija, studijuodamas jis parašė pusantro tūkstančio knygų. Be to, dar Kim Čen Iras yra 6 operų ir 100 serijų dokumentinio filmo apie Šiaurės Korėją autorius.

Kaip atsiranda tokie diktatoriai kaip Putinas: naudojasi visais aplinkui

Psichiatras Mindaugas Šablevičius portalui tv3.lt  pradėdamas kalbėti apie tai, kaip nuo pat mažų dienų auga diktatoriai, pirmiausiai akcentuoja, kad jie, tautoms ar valstybėms nenukrenta tarsi lošimo kauliukai.

„Taip nebūna, kad vienai šaliai, kažkokiai vienai teritorijai ar tautai nepasisekė, nes į valdžią netikėtai „iškrito“ diktatorius. Taip nebūna, nes diktatoriaus atsiradimas tam tikroje šalyje yra dėsningas“, – teigia psichiatras.

Prieš patekdamas į valdžią asmuo, pirmiausiai būna šeimos narys, vaikas ir tik vėliau suaugęs jis tampa valstybės vadovu.

Diktatoriui augant kaip asmenybei, praeinami lygiai tokie patys asmenybės raidos etapai, kaip ir kitų individų atvejais, tačiau skirtumas tas, vėliau diktatoriškomis tampančių asmenybių virsmas pasižymi tam tikru specifiškumu.

„Kalbant apskritai, vystantis asmenybei yra išskiriamos keturios raidos stadijos, atsižvelgiant į santykį su kitais asmenimis.

Pirmoji yra simbiozinė stadija, kurios metu nuo pat gyvybės užsimezgimo iki gimimo, gimdoje yra kuriamas moters ir vaisiaus ryšys, o jo raidą daugiausiai nulemia genai.

Kita, antroji stadija – diadinė, jungianti dviejų žmonių ryšį – kūdikio ir mamos. Vėliau atsiranda triadinė stadija, kai vaiką supa abu tėvai, tiek mama, tiek tėtis, na ir paskutinioji – poliadinė, kuomet augant žmogui atsiranda vis daugiau skirtingų santykių ir asmenybės bruožai pradeda plačiai vystytis bei skleistis“, – pristato gydytojas psichiatras keturias skirtingas asmenybės raidos vystymosi stadijas, kurių kiekviena, išskyrus simbiozinę, turi įtakos diktatoriškos asmenybės raidai.

Keturios asmenybės raidos vystymosi stadijos

Kalbėdamas apie pačią pirmąją asmenybės raidos stadiją, psichiatras M. Šablevičius teigia, kad ji yra taip vadinama todėl, kad dėl dar besivystančių vaisiaus galvos smegenų vaisiaus santykis su mama daugiausia vyksta biologiniame lygmenyje:

„Būdamas gimdoje kūdikis su savo mama psichologine prasme nebendrauja, tačiau tai nereiškia, kad mamos psichologinė savijauta neveikia vaisiaus. Ši stadija yra daugiau nulemta biologinių simbiozės veiksnių. Ties šia nuostata kyla daugybė įvairiausių diskusijų, kuriose nagrinėjama ar šioje stadijoje žmogus gali įgyti tam tikrų asmenybės  savybių, kurios yra būdingos, pavyzdžiui, diktatoriams.

Mano supratimu – taip nėra, todėl siūlyčiau nesiremti teorinėmis prielaidomis, teigiančiomis, kad ši stadija turi įtakos diktatorių asmenybėms užaugti, nes tokių genų kaip „diktatoriaus genas“ – greičiausiai nėra.“

Gimus kūdikiui toliau kuriamas diadinis bei triadinis santykis, kuriuos šioje analizėje galima apjungti į vieną, nes vaiko asmenybės raidoje visada dalyvauja abu tėvai. Be to, vieno iš tėvų nedalyvavimas taip pat yra savotiška „dalyvavimo“ forma.

Šioje stadijoje, vaikystėje nepalankiais atvejais gali formuotis tokie reiškiniai, kuriuos psichologai įvardina kaip nesaugus prisirišimas ir psichopatiniai asmenybės bruožai.

„Pastarieji neturi aiškaus psichiatrinio apibrėžimo, tačiau juos apibūdinti galima būtų tokiomis asmenybės savybėmis, kaip antisocialumas ir narcisizmas, kurios susijungusios sudaro tam tikrą asmenybės bruožų mišinį.

Tokių bruožų turintys žmonės dažniausiai ir tampa diktatoriais. Klausimas, o kaip tokie asmenybės bruožai atsiranda? Šių bruožų pagrindą nulemia tam tikras santykių modelis šeimoje, kuriame iš tėvų pusės į vaiką yra žiūrima tarsi į daiktą, savo nuosavybę, priemonę egoistiniams tikslams pasiekti.

Net ir jeigu atrodo, kad vieno iš tėvų nebuvimas nesukelia nieko blogo, tai turi taip pat neigiamą poveikį. Juk norint vaikui augti sveikam yra reikalingas maistas ir jo nebuvimas nereiškia tiesiog maisto nebuvimo – tai reiškia, kad organizme atsiras patologiniai pokyčiai. Tas pats galioja ir psichologinei sferai – vieno iš tėvų nebuvimas, atsiribojimas  gali  turėti žalingų pasekmių visai žmogaus asmenybės raidai“, – aiškina psichiatras.

Laikydami vaiką daiktu, nuosavybe, priemone, kuomet atvirai yra ignoruojamos vaiko emocijos, poreikiai formuojasi modelis, kuris apibūdinamas kaip „tiesa yra to, kas didesnis ir stipresnis“. Tokias sąsajas tarp diktatorių gyvenimo istorijų atrado ir žydų kilmės psichoanalitikė Alice Miller, kuri asmeniškai susidūrė su nacistinės diktatūros žiaurumu koncentracijos stovykloje.

„Ji nustatė, kad gyvendami tokiose šeimose, kurioms yra priimtinas būdingas šis modelis, yra smurtaujama prieš vaiką tiek psichologiškai, tiek fiziškai arba jo emociniai poreikiai lieka ignoruojami. Vaiko mąstysena yra užkemšama mintimi, kad kieno galia – to ir tiesa.“

Pradėjus bręsti – pasiekiama ir paskutinioji, ketvirtoji raidos stadija, kurios metu didėja socialinių ryšių ratas. Pasak gydytojo psichiatro Mindaugo Šablevičiaus, šioje stadijoje atsiranda daugiau galimybių tam tikrai „gyvenimo ryšių loterijai“, atsitiktinumui, į kokią socialinę aplinką tokias psichopatines savybes turintis asmuo pateks.

„Jeigu toks žmogus pateks į visuomenę, kuri palaiko šiuos bruožus, tam tikrą jėgos modelį ir mano, kad emocijos yra silpnumo išraiška, o žmogus yra tik daiktas bei priemonė tikslui pasiekti, kurią panaudojus galima ir atsikratyti – tuomet tokioje aplinkoje augantis diktatorius klestės“, – tvirtina psichiatras M. Šablevičius.

Savybes lydintys sutrikimai

Psichiatras teigia, kad tarp kolegų šia tema pasitaiko ir įvairiausių šaržų. Pavyzdžiui, vienas jų yra profesinis anekdotas, sakantis, kad jeigu asmenybė turi psichopatinių savybių ir žemą intelektą – žmogus bus kalinys, jei vidutinį – politikas, o jeigu aukštą – koncerno vadovas:

„Taigi, diktatoriai būtų priskiriami prie pakankamai aukšto intelekto asmenybių, kurios turi psichopatinių bruožų ir sugeba valdyti žmones tęsdami savo gyvenimo modelių tradicijas. Priminsiu tą santykių modelį: pirma – žmogus yra priemonė, kurią pasiekus tikslą galima atsikratyti, antra – teisus tas, kas stiprus ir trečia – emocijos, empatija, užuojauta yra nereikalingi asmens būdo bruožai.

Diktatorių ypatumas tas, kad šį modelį jie taiko nebe šeimoje ar darbinėje aplinkoje, o visoje valstybėje. Būtent tai, ką matome ir Rusijoje. Be to, noriu įspėti, kad tai yra tik psichologinis šaržas, todėl iš jo nereikėtų daryti plačių išvadų.“

Anot psichiatro, tokiais modeliais besivadovaujantys diktatoriai negerbia nei savo šalies, nei kitos piliečių. Mindaugas Šablevičius pateikia pavyzdį, kad tokiam diktatoriui kaip Vladimiras Putinas nėra svarbūs Rusijos piliečiai, nes jie visi yra tik priemonė, jo egoistiškiems tikslams pasiekti.

„Kartais, prie diktatoriškos asmenybės bruožų gali prisidėti ir tam tikras psichikos sutrikimas, kas bendrame vaizde sudaro dar baisesnį mišinį socialine prasme. Pavyzdžiui, prie psichopatinių asmenybės bruožų dažnai atsiranda ir su paranoja susiję psichikos sutrikimai.

Tokie žmonės gali būti panašūs į Anderso Behringo Breiviko atvejį – turintys tiek psichopatinės asmenybės bruožus, tiek psichikos sutrikimų. Alice Miller, kuri tyrė tiek Stalino, tiek Hitlerio istorijas, nustatė, kad jie turėjo ne tik psichopatinių asmenybės savybių, tačiau ir juos lydinčių psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, paranojos simptomų. Ar jų turi Putinas?

Negalėčiau pasakyti, nes dar nėra taip gerai ištirta jo istorija, tačiau paralelių tarp jo ir A. B. Breiviko, sakyčiau, yra tam tikrų“, – dalinasi savo įžvalgomis M. Šablevičius.

Gydytojas psichiatras tikina, kad su tokiais diktatoriais, kurie turi psichologinių problemų kalbėti yra įmanoma, tačiau niekada negalima pamiršti, kad tas, kuris bando užmegzti ryšį su diktatoriumi bus kaip priemonė, kuria diktatorius galės pasinaudoti savo tikslams įgyvendinti.

„Reikia nepamiršti, kad į kalbantįjį diktatoriai žiūri kaip į priemonę.

Tokie pokalbiai dažniausiai yra labai specifiški ir turintys tik vieną kalbos dedamąją – jėgą ir galią. Kadangi ją vienintelę žino ir supranta diktatoriai, jie niekada nesileis į jokius kitus kompromisus, jeigu jausis, kad yra stipresni už pašnekovą.

Kompromisai yra galimi tik tada, kai diktatorius pajus, jog pašnekovas gali apriboti jo galimybes, sukelti jam diskomfortą ir įsprausti į kampą, o jeigu jis to nejaučia – nebus jokių nuolaidų. Tokių diktatoriai, turintys psichopatinių savybių ar psichikos sutrikimų, nesuteikia“, – perspėja specialistas.

Ar galima pykti ant apsileidusios, ganomos tautos?

Atsakyti į klausimą, kas yra labiau atsakingas ir daugiau prisidėjęs prie diktatoriaus atsiradimo – tėvai ar socialinė aplinka, psichiatras vienareikšmiškai atsakyti negali. Pasak jo, ieškant atsakymo į šį klausimą dviejų „ar“ negali būti, nes psichopatinių savybių pamatas paklojamas yra dar vaikystėje, kurį vėliau viena ar kita linkme nukreipia visuomenė:

„Šiuo atveju čia turėtume naudoti du žodžius „ir-ir“, nes diktatorių klestėjimą palaiko tiek bruožai, susiformavę vaikystėje, tiek visuomenė, kuri yra ne tik neišsilavinusi, tačiau ir nekritiška, tamsi, jeigu ji palaiko tokios asmenybės patekimą į valdžią.

Visgi, klausti reikėtų nebent taip: „Ar galima tokia visuomenė, kuri norėtų, jog ją valdytų diktatorius? Tokiu atveju atsakymas bus vienas – taip, nes ir į ištisą visuomenę galime žiūrėti kaip į vieną asmenybę.

Jeigu visa tauta kaip asmenybė yra priklausomo tipo, nesugebanti priimti sprendimų savarankiškai, atsisakanti savo atsakomybės, apsileidusi, tai toks diktatorius jai bus puiki partija, kaip sakant kirvis, atitikęs kotą.“

Mindaugas Šablevičius aiškina, kad brandesnėse visuomenėse, kurioms daugiau būdingas yra atsakomybės jausmas, valdžios kitiems supratimas neapsiriboja tik viena primityvia fizine agresija, todėl ir į valdžią niekaip kelio neprasiskina diktatoriai, nes to paprasčiausiai neleidžia tauta. „Jai tokio vadovo nereikia“, – priduria vyras.

Puikus neigiamas pavyzdys yra visiems gerai žinoma Rusija, kurios priešakyje diktatorius Vladimiras Putinas. Anot psichiatro, rusų tauta mano, kad ji galės gyventi gerai tik tada, kai ją valdys tvirtas ordos chanas, kuris nerodys nei savo pažeidžiamumo emocijų, vadovausis modeliu, kad kas stipresnis, to ir tiesa, duos tai, ką žmonės nori:

„Šiuo atveju pyktis tam tikrai visuomenei turėtų būti konstruktyvus ir nenukreiptas į vienintelį aspektą. Pyktis turėtų būti nukreiptas į diktatorių ir į tautas, kurios jį palaiko.

Nepamirškime, kad tarp jų esame ir mes, Vakarų europiečiai, kurie pro pirštus žiūrėjo į Krymo aneksiją ir į diktatorių žiūrėjo norėdami kuo daugiau ir pigiau vartoti. Tad nepasitenkinimo nusipelė trys dalyviai – diktatorius, jo valdoma tauta ir Vakarų Europa, kuri ilgą laiką toleravusį V. Putiną paskatino jį taip diktatoriškai elgtis.“

Piktintis galima ir dėl tų, kurie per apsileidimą ir neišmanymą nekovoja su šia savo yda. „Pagal Biblijos mokymą, neišmanymas yra žmogaus yda, prieš kurią jis turėtų kovoti. Tai nėra tiesiog asmenybės bruožas su kuriuo galime taikstytis, ką, deja, tačiau daro nemaža dalis žmonių.“

VE.lt, Respublika.lt, tv3.lt