D. Vaitiekūnas apie tetos reakciją pasirodymo metu

Premjerą stebėjo ir pati istorijos herojė, kuri, kaip teigia Dominykas, visą laiką nenuleido aštraus žvilgsnio ir neslėpė nuostabos, supratusi, kiek daug jos gyvenimo detalių atskleidžiama pasakojime.

Spalio pradžioje Kaune vykusiame Istorijų festivalyje aktorius Dominykas Vaitiekūnas pristatė autobiografinių prisiminimų muzikinį pasakojimą „Slabotkės Vyšnelė", kuriame sudėjo savo susitikimo su teta Genute, kurios nematė 27-erius metus, akimirkas.

Aktorius teigia, jog tai – kamerinio tipo pasirodymas, kurio metu jis žiūrovus tarsi pakviečia į svečius kartu pasivaikščioti po paties Dominyko atminties muziejų, susijusį su vaikystės atsiminimais apie Vilijampolėje gyvenančią tetą.

„Tetos Genutės namai ir jos 90-aisiais metais atidaryta krautuvėlė „Vyšnelė" man, mažam vaikui, atrodė kaip tikras pasakų kraštas ar tolimiausias ir prabangiausias užsienis.

Visgi, sugrįžimas į tas vietas po 27-erių metų padovanojo puokštę emocijų, kurias ir pats dar bandau suprasti šiame valandos trukmės pasirodyme. Tai yra keliavimas per erdves, kurios žadina atmintį, ką atsimeni, o ką vaizduotė pati padidino ar pagražinimo, lyginant su tuo, kas matosi realioje buityje", - pasakoja Dominykas.

Nostalgijos ir juoką keliančių situacijų kupimo pasirodymo premjerą stebėjo ir pati istorijos herojė. Dominykas iki šiol prisimena tą veriantį tetos žvilgsnį bei jos ištartus pirmuosius žodžius renginiui pasibaigus.

„Ji visą laiką žiūrėjo tokiu aštriu žvilgsniu, o pirmi žodžiai po premjeros buvo „Oi tu žalty". Ji nesitikėjo, kad tiek daug istorijos bus apie ją, nes, matyt, galvojo, jog pasakosiu tik apie save ir ji prašmėžuos fone. Bet nutiko taip, kad jos portretas tapo labai svarbus ir reikšmingas", - atsiminimais dalijosi Dominykas.

Tai, ką išsinešė iš susitikimo, Dominykas atskleidžia kartu su kolega gitaristu Kęstučiu Vaitkevičiumi kurtose dainose, kurios skamba pasakojimo metu: pamąstymai apie laiką, orumą ir priėmimą aplinkos, iš kur esame kilę ar savo paties įpročius, kurie formavosi vaikystėje, dėl giminės darytos įtakos, kaip daiktų kaupimas.

Nauja erdvė kūrybai – teatro „Kitas kampas" kavinė-baras

Ši Dominyko istorija yra susijusi ir baru, todėl „storytelling" žanro muzikiniam pasirodymui neatsitiktinai pasirinkta ir nauja erdvė – improvizacijos teatro „Kitas kampas" kavinė-baras.

„90-aisiais metais tetos Genutės atidaryta krautuvėlė „Vyšnelė" buvo it vartai į Vakarų pasaulį, kur galėjai gauti importinių saldumynų ar mano taip vaikystėje mylimos kramtomos gumos „Love is".

Didelę nuostabą kelia ir tai, jog ši vieta gyvuoja iki šiol, tik dabar tenai veikia baras, tačiau aplinka – visiškai nepasikeitusi nuo to, ką prisimenu vaikystėje. „Kito kampo" kavinė-baras yra išskirtinis tuo, jog jis turi ir teatrinę erdvę, todėl labai smagu praėjus pro baro atmosferą, nusileisti į rūsį, kuriame gimsta pasirodymai, tarsi rūsio pasakaičių motyvais", - pasakoja Dominykas.

Pasirodyme palikta vietos ir improvizacijai, mat keliavimas atminties labirintais Dominykui kaskart sužadina vis naujus prisiminimus, o ir pačios pasirodymo repeticijos vyko neįprastu net pačiam aktoriui būdu.

„Šis pasakojimo menas man yra labai artimas, todėl pasirodymui ruošiausi istoriją pasakodamas kitiems. Nebuvo jokio teksto mokinimosi, tiesiog užsirašiau frazes, apgalvojau nuo ko pradėti, kur pabaigti, į studiją pasikviesdavau draugą, bičiulį ar kolegą ir imdavau jam nuosekliai pasakoti istoriją.

Taip išryškėjo, kurios dalys įdomesnės, kas yra svarbiau. Tokiu būdu aš pasidariau sau vietos ir improvizacijai, bet kadangi spektaklis yra dar labai šviežias, viskas priklausys koks žiūrovas ateis, kas jam bus įdomu", - teigia aktorius.