Buvau ir žmona, ir meilužė: jokios kaltės nejaučiu

Leidausi kone prievartaujama (nors ir kaip keistai skamba), pataikavau, nuolaidžiavau...

Taip buvau išauklėta, taip mama man kalbėdavo – pakentėk, palakstys ir sugrįš.

Visi vyrai taip... Dar prie visos šios neištikimybės puokštės pridėsiu aitrų kvapą – smurtą.

Taip, 24-erius santuokos metus (gal porą pirmų atmeskim). Paklausit, kas mane laikė? Nežinau...

Tuomet galvojau – meilė, pareiga, gyvenimas dėl vaikų, ką žmonės pagalvos... ( pinigai jokio vaidmens nevaidino, nes gyvenome pakankamai kukliai).

Esu pakankamai simpatiška moteris ir vyrų dėmesio tikrai netrūko, komplimentų – taip pat. Bet man reikėjo kažko daugiau, kad kažkas mane išklausytų, patartų, priglaustų...

Aš norėjau pasijusti TIKRA moterimi. Kai labai nori – gauni (Dievas atsiuntė, nors taip teigti – nuodėmė).

Tas žmogus daug metų buvo greta, bet vieną dieną visas gyvenimas apsisuko, trenkė elektra ar dar kažkas...

Žmogus, žinoma, vedęs, aš tą žinau ir būdama blaivaus proto tampu meiluže, palieku vyrą, savo užgyventą turtą, pasiimu savo daiktus ir išeinu... į niekur.

Nuomojamas butas ir ne vienas, samtis, lėkštė ir t.t., kai tau daugiau nei 40 m., ir dar mano mylimo žmogaus žodžiai – „Tu tai darai dėl savęs“.

Ir padariau, savo pačios gerovei ir karčiai realybei.

Kvaila meiluže būti nenorėjau, protinga – nemokėjau, bet privalėjau išmokti.

Aš labai norėjau, tikėjausi kažkada pakeisti meilužės statusą, bet... 10 metų – pakankamas daug laiko situacijai pakeisti, bet kai niekas nesikeičia, reikia kažką daryti.

Pradėjau naršyti pažinčių portaluose, ieškoti ir net viename pasimatyme buvau, kad tik kažką pakeisčiau. Bet kad tik ne vedęs, tik laisvas būtų... Gana meilužių.

Ir gal čia mano karma – senas draugas po ilgo nesimatymo taip užvaldė mano protą ir jausmus, kad pamiršusi visus savo nusistatymus, pasinėriau į jausmų pasaulį. Puikiai žinau, kad jis turi šeimą, tos šeimos aš nenoriu išardyti.

Bet aš jį nuoširdžiai myliu ir stengiuosi nepakenkti jo šeimai. Prievarta nieko nepasieksi, o kiekvienas atsakingas už savo veiksmus.

Dabar aš džiaugiuosi kiekviena diena, kiekviena šypsena, kiekvienu pasimatymu ir net mėnulio pilnatimi. Gyvenimas tam ir skirtas, kad gyventum, nebūtinai teisingai.

O kur slypi tiesa? Mumyse.

Jei gyvenimas teikia jums pirmenybę būti meiluže, niekuomet nekritikuokite jo žmonos, niekuomet nesistenkite būti pirmoje vietoje.

Vyras visuomet bus su ta, kurią tikrai myli, arba nuo kurios yra labai priklausomas finansiškai (jau yra ir tokių atvejų). Tai kas geriau, kentėti vyro neištikimybę, ar pačiai mėgautis ja?

Visiems linkiu gyventi darnoje, santuokoje, be meilužių, be pykčių ir įžeidinėjimų.

Aš su pavydu, ir kartu su su pagarba žiūriu į tas gražias poras senolių, kurie vienas kitą prilaiko drebančiomis rankomis, bet užgrūdintomis širdimis.

Pagarba jiems ir siekiamybė mums.Gaila, aš to neturėsiu, bet viliuosi, kad mano vaikai, mano anūkai, meilužio šeima turės. Juokinga, neįtikėtina?

Aš išmokau džiaugtis mažais džiaugsmais, žinodama, kad didesnis džiaugsmas tenka kitiems. Aš nejaučiu jokios kaltės, o Jūs ar išdrįsite kaltinti mane?

Redakcija už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!