Baimė žiūrinčiojo akyse: kodėl nusukame žvilgsnį nuo gąsdinančių objektų

Bet būtent dėl ko nusukame akis nuo to, ko bijome? Mokslininkai nustatė, kad tai gali būti susiję su grupe neuronų smegenyse, kuri reguliuoja regėjimą jaučiant baimę.

Naujo Tokijo universiteto specialistų tyrimo duomenimis pastangos nežiūrėti į gąsdinančius daiktus gali būti susijusios su ypatinga neuronų sankaupa regėjimą reguliuojančioje smegenų zonoje.

Atliekant bandymus su vaisinėmis muselėmis nustatyta, kad jie išskiria cheminę medžiagą, vadinamą tachikininu, kuri, kaip galima spręsti, kontroliuoja vabzdžio judesius taip, kad jis galėtų išvengti potencialaus pavojaus.

Vaisinės muselės smegenys - žinduolių smegenų mini modelis. Taigi mokslininkų išvados gali padėti geriau suprasti žmogaus reakcijas į baimę keliančias situacijas.

Dabar mokslininkų komanda nori išsiaiškinti tų neuronų funkciją ir nustatyti, kaip baimė kontroliuoja regėjimą. Norėdami imituoti fizinę grėsmę, mokslininkai naudojo oro srautus, į kuriuos patekusios drozofilos didindavo judėjimo greitį. Vabzdžiai taip pat stengėsi rinktis maršrutą „be vėjo", nes, matyt, jį vertina kaip pavojų.

Paskui mokslininkai pritvirtino nedidelį juodą maždaug voro dydžio objektą 60 laipsnių kampu muselei iš kairės ir iš dešinės. Pats savaime daiktas nesukėlė jų elgesio pokyčių, bet kai buvo įtaisytas „iš pavėjinės pusės", muselės vengė į objektą žiūrėti ir pakeisdavo padėtį taip, kad jis būtų už jų.

Dabar mokslininkai bandys nustatyti, kaip vizualinė informacija perduodama smegenyse: kaip neuronai gauna pradinius duomenis ir kur juos perduoda, kad galėtų reguliuoti „vizualinį bėgimą" nuo objektų, vertinamų kaip pavojingų.

Sudarius išsamią schemą, kaip baimė reguliuoja regėjimą, tai kada nors galbūt padės gydyti dėl perdėtos baimės atsirandančius psichikos sutrikimus, tokius kaip nerimo sutrikimai ir fobijos.