Atidėto gyvenimo sindromas: būdas pateisinti savo baimes ir tingulį

Neseniai perskaičiau romaną ir mane iki sielos gelmių sujaudino vyro, turguje nusipirkusio batus, istorija.

Jis norėjo tuoj pat persiauti, tačiau žmona susiraukusi tarė:

„Nekvailiok. Apsiausi per sekmadienines mišias.“

Senukas labai įsižeidė, o sutuoktinė įsikarščiavusi įrodinėjo, kad yra kasdieniniai drabužiai, o yra ir išeiginiai.

Pagyvenę žmonės grįžo namo, ir, kol virė aromatinga sriuba, senukas prigulė pailsėti ir čia pat pasimirė.

Ji jį palaidojo, tačiau įkapėms batų neapavė.

Dar ko?

Jie juk visiškai nauji.

Vienas pažįstamas su kartėliu pasakojo, kaip savo laiku jis supyko ant močiutės.

Jis, septynmetis, atvažiavo pas ją pasisvečiuoti per vasaros atostogas ir paprašė atidaryti obuolienės.

O toji niekaip.

Juk ji saugojo ją obuolių štrudeliui žiemą.

Berniukas iš pradžių nusiminė, o paskui apsiverkęs patraukė namo, laimei, kad gyveno kaimyninėje gyvenvietėje.

Močiutė mirė iki žiemos likus dviem savaitėms, o obuolienės stiklainį per sumaištį pavogė kažkas iš kaimynų.

Pas trečios eilės tetulę komodoje guli klasiškas languotas sijonas, laikomas mirčiai. – Jis jums patinka? – Labai. – Tai nešiokite. – Ateis laikas.

Su man būdingu įkarščiu bandau įrodyti, kad neįmanoma patirti malonumo iš sijono, keliaujant su juo į kapus, o štai pasipuošti einant duonos – pats tas.

Ji supratingai šypsosi ir sako, kad aš dar neuosčiau gyvenimo.

Draugė kartais prisimena įžymųjį šprotų indelį.

Mama gavo jį už kažkokią mega patrauklią kainą ir paslėpė šventei, nepažvelgusi į galiojimo terminą.

O kai „valanda X“ išmušė, ir lėkštėje jau gulėjo skrudintas batonas, apteptas majonezu, marinuoto agurko griežinėliai ir šviežių krapų šakelės, šprotai pasirodė sugedę.

Atidėto gyvenimo sindromas labai patogus.

Į jį galima susisupti kaip į kokoną ir pateisinti savo baimes bei tingulį.

Nenorą veikti ir priimti sprendimus.

Štai paaugs vaikai, ateis vasara, penktadienio vakaras, Velykos…

Geriau nuo pirmadienio, nuo rugsėjo 1-osios, po atostogų ar kai baigsis karas.

Nuo pat ryto mes laukiame vakaro.

Vakare – naujo ryto.

Vėlesniam laikui paliekame puošnias staltieses, puošnius žodžius, mintis ir svajones.

Geresnį darbą ir geresnį kąsnį.

Laukiame patogaus atvejo, tinkamo momento, pirmosios mėnulio dienos.

Atidedame jaunystę senatvei, užmiršdami, kad gyvenimas yra tai, kas vyksta būtent dabar.