Ar yra gyvenimas už mirties slenksčio? Neįtikėtini moksliniai atradimai, atskleidžiantys šį seną klausimą

Iš tiesų nuo neatmenamų laikų žmonija bando įminti šią paslaptį, pateikdama savo versijas apie tai, kas mūsų laukia pasibaigus žemiškajai kelionei.

Kai kurie teigia, kad žemiškasis gyvenimas yra tik begalinės egzistencijos dvasiniame pasaulyje pradžia.

Kiti į dabartinius įvykius žiūrėjo kaip į dar vieną grandį reinkarnacijų grandinėje.

Ar yra gyvenimas už mirties slenksčio?

Neįtikėtini moksliniai atradimai, atskleidžiantys šį seną klausimą

Buvo tokių, kurie buvo įsitikinę, kad esame fizinis kūnas ir kad jokia siela iš tikrųjų neegzistuoja. 

Turime pripažinti akivaizdų faktą, kad XX amžius buvo lūžio taškas, per kurį materialistų skaičius ėmė sparčiai augti.

Taigi kas teisus šiame ginče ir ar mokslas turi kokių nors įtikinamų argumentų, kurie leistų abejojantiesiems nuspręsti?

Būtent apie tokius neįtikėtinus atradimus ir stulbinančias mokslines hipotezes dabar ir kalbėsime!

Galime pradėti nuo daktaro Stuarto Hameroffo iš Arizonos universiteto iškeltos teorijos. 

Visa esmė yra tai, kad ponas Hameroffas ne tik pripažino sielos egzistavimą, bet ir atskleidė paslaptį medžiagos, iš kurios ji išausta!

Jis teigė, kad sąmonė visatoje egzistavo nuo pirmosios jos atsiradimo akimirkos - tiesiogine prasme iškart po Didžiojo Visatos sprogimo.

Sutikite, kad tai labai primena nervinių ląstelių kūrimo procesą mūsų smegenyse, kuris vyksta tuo pačiu metu, kai formuojasi mūsų biologinis kompiuteris.

Ir jei toliau lyginsime Visatą su žmogaus smegenimis, Aukštesniosios Sąmonės neuronų analogas yra tam tikras kvantinis audinys. 

Kaip jau spėjote, iš šios medžiagos sukurta kiekvieno iš mūsų siela.

Kas su mumis atsitinka tą akimirką, kai paskutinį kartą įkvepiame?

Žinoma, mes negalime tiesiog panaikinti visos informacijos, sukauptos baltymų ląstelių vidinėse struktūrose.

Ji paprasčiausiai išsilaisvina iš fizinio kūno pančių ir susijungia su bendra visatos sąmone.

Beje, tai galima vaizdžiai atsekti pagal klinikinę mirtį patyrusių žmonių pavyzdį.

Visos šios artimos mirties patirtys, kurias dažnai lydi gerai žinoma šviesa tunelio gale, patvirtina šią hipotezę: kvantinė informacija kosminiu greičiu nešama namo, kai gydytojų pastangomis sielai tenka grįžti atgal.

Sutikite, tai skamba daugiau nei įtikinamai.

Ir nors tokia Stuarto Hameroffo nuomonė, kaip ir buvo galima nuspėti, sulaukė kritikos iš kolegų mokslininkų, iki šiol mokslo bendruomenė taip ir nesugebėjo pateikti jokių apčiuopiamų kontrargumentų.

Gerai, jau susipažinome su įdomiomis teorijomis.

Tačiau ar yra daugiau svarių įrodymų, kurie galėtų iš esmės patvirtinti gyvenimą po mirties?

Kaip egiptiečių mitologijoje vaizduojamas gyvenimas po mirties

Senovės Egipte mirtis buvo ne pabaiga, o tik perėjimas į kitą karalystę.

Todėl mirusįjį reikėjo aprūpinti visais kelionei reikalingais daiktais.

Graikijoje ir Romoje, priešingai, mirtis vedė tiesiai į šešėlių pasaulį, nebūtinai košmarą, bet bet kuriuo atveju gyvenimo pabaigą.

Tai pastebima ir daugelyje kitų kultūrų, taip pat įvairiais būdais vaizduojama įvairiose religijose, tačiau Senovės Egipto mitologija rodo kitokį požiūrį.

Ozyris: pomirtinio pasaulio valdovas

Į Ozyrį kreipiamasi kaip į egiptiečių rojaus sargą.

Tik su jo palaiminimu mirusiųjų sielos galėjo patekti į jį.

Egiptiečiai puikiai suvokė mirtį ir dėl to nuolat rūpinosi pomirtiniu gyvenimu.

Tai nereiškia, kad jie nebijojo mirties, priešingai, jie ją laikė skausmo ir baimės šaltiniu, skatinančiu žmones gyventi gerai, kol ateis paskutinė diena.

Nors egiptiečiai tiki, kad tik dievai turi valdžią gyvenimui ir mirčiai, nėra jokios ypatingos dievybės, kuri simbolizuotų mirtį. Ji paprastai adresuojama neteisingam žmogui.

Tačiau be baimės, jie vis tiek turi tikrumą dėl vėlesnio gyvenimo.

Egiptiečiams buvo normalu visą gyvenimą žemėje praleisti ruošiantis pomirtiniam gyvenimui.

Taip pat buvo atsižvelgiama į jų elgesį dabartiniame gyvenime, kaip pavaizduota pirmajame paveikslėlyje, dievai subalansuodavo gerus ir blogus poelgius gyvenime, kad pamatytų, kokio likimo jie nusipelno po mirties.

Todėl laidotuvių aukos buvo įprastas dalykas, kuris įvairiose religijose tebėra įprastas ir šiandien, nes tikima, kad pomirtiniame gyvenime negalima gyventi be maisto.

Egipto Senosios karalystės pabaigoje laidotuvių tikėjimai buvo demokratizuoti, o socialinis elitas perėmė prerogatyvas, kurios panaikino karališkąjį išgyvenimo monopolį.

Dėl šios sąvokų peržiūros susiformavo religija, kurios centre buvo Ozyrio asmenybė.

Raktas į vėlesnį gyvenimą buvo nebe faraonų kapavietės artumas, o dalijimasis Ozyrio likimu.

Ozyris, vyriausias iš Gebo ir Nut vaikų, paveldi žemiškąją karalystę.

Jo brolis Setas iš pavydo jį nužudo ir sukapoja į gabalus, kuriuos išbarsto po visą Egiptą.

Padedamas savo sesers Neftys ir žmonos Izidės, jas atgauna sukurdamas pirmąją mumiją.

Totas grąžino jam gyvybę, o Ozyris tapo pomirtinio pasaulio valdovu, vieninteliu, nešančiu amžinojo gyvenimo viltį.

Mirusysis, kaip ir Ozyris, turi pereiti mumifikacijos apeigas - pirmąjį žingsnį susitapatinant su dievu.

Materialūs ir dvasiniai elementai

Mirties akimirką, kuri yra ne kas kita kaip perėjimas, elementai išsisklaido, tačiau išlaiko savo vientisumą.

Jei pavyksta juos iš naujo surinkti, o tai susiję su kūno išsaugojimu, gyvenimas su Ozyriu tampa įmanomas.

Atkūrus kūną, mirusiajam turi pavykti integruotis į dievų sferą ir tapti pačiu Ozyriu.

Praktiškai nekarališkos kilmės asmenys neturėjo vilties pasiekti šį tikslą - tapti vienu su Ozyriu.

Patekimą į dieviškąjį ratą sąlygoja pavyzdingas gyvenimas, kuriame gerbiami ir praktikuojami

Ma'at principai - sąvoka, įkūnijanti tvarką ir tiesą. Taigi individualūs pasiekimai užtikrina amžinybę.

Jie matomi vadinamajame mirusiųjų teisme, kuriame mirusiųjų veiksmus atidžiai analizuoja psichopompų dievybė Anubis ir intelektualinės veiklos globėjas Totas.

Po to Ozyris paskelbia galutinį nuosprendį.

Scena vyksta didžiojo dievo ir 24 padėjėjų akivaizdoje. Kambario centre stovi svarstyklės, ant kurių lėkščių padėta širdis ir plunksna - jo ar jos Ma'at simbolis.

Jei jo siela sunkesnė, mirusysis pasiekia pragaro pabaisą ir yra pasmerkiamas klajoti Nūn, pirminiame pragaro chaose iš egiptiečių mitologijos.

Kitu atveju tai gali vykti Ozyrio sueigoje. Sielos svėrimą lydi dar viena operacija - negatyvus prisipažinimas, kai mirusysis skelbia savo nekaltumą, nurodydamas visas skriaudas, kurių nepadarė.

Kelionės pabaigoje jis gauna žemės sklypą, kurį dirba Dievo garbei.

Būtinas pomirtinio gyvenimo užtikrinimas yra ir piligriminė kelionė į Abydosą, šventąjį Ozyrio miestą, kur Neftis ir Izidė rado Dievo galvą ir palaidojo atminimo žvaigždę.

Pasibaigus potvynio sezonui, šventėje pakartojamos Ozyrio paslaptys, kurių centre - atsinaujinimo ir egzistencijos cikliškumo idėja.

Šiandien visos religijos, kultūros ir kultai prieina prie vidutinės išvados, kad mūsų visų laukia kažkoks pomirtinis gyvenimas.

Bus daugiau

Šaltinis: historyofyesterday.com