Ant margučių – protėvių baltų laiškai

Seniausias mitas, užrašytas Žeimelyje, sako, kad „Mėnulyje ant akmens tupėjo milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėt, bet nuskrido ieškoti maisto.

Tuomet užėjo lietus, sudrėkino lizdą, jame pasidarė skylė, pro kurią iškrito kiaušinis. Krisdamas atsimušė į debesis ir suskilo į tris dalis.

Iš trynio atsirado žemė, o iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus ir žvaigždės“.

Kiaušinis baltų kultūroje visiems laikams tapo gyvybės pradžios simboliu – pavasariais, prieš šv. Velykas, išradingų ir nagingų margintojų rankose virstantis mažu meno kūriniu iš kartos į kartą perduodančiu žinias apie mūsų protėvių tikėjimą, dangaus kūnus, jų poveikį Žemei, gyvūnijai ir Žmogui.

Nudažytas įvairiomis spalvomis, išmargintas įvairiais raštais ir ženklais, margutis šiandien yra ne tik graži ir sena liaudies tradicija, bet ir prabangi stalo puošmena, liudijanti apie seną baltų-lietuvių kultūrą, ryšį su gamta ir senas pavasario švenčių tradicijas.

Velykinis kiaušinis pirmą kartą minimas 1549 metais Martyno Mažvydo giesmės šv. Ambraziejaus dedikacijoje.

Margutis Lietuvoje žinomas jau XVI amžiuje ir buvo labai populiarus XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Lietuvoje kiaušiniai buvo dažomi ne tik per Velykas, bet ir per Jurgines bei Sekmines.

Kiaušinių marginimo prieš Velykas tradicija išliko net sovietmečiu ir pasiekė mūsų dienas. Velykų simbolis – kiaušinis – dažomas įvairiomis spalvomis, marginamas įvairiais raštais ir ženklais.

Paprastai margučio ženklai yra archetipiniai. Tai taškiukai, brūkšniukai, saulutės, mėnulio motyvai, kryžiukai, spiralės, žalčiukai, žiedeliai, dantukai, grėbliukai, eglutės, žvaigždutės, paukščio pėdelės, augalų raštai ir kt. Lietuvių tauta juos išsaugojo kaip baltų kultūros apraišką iki šių dienų.

Mūsų senoliai margučius margindavo tik augaliniais dažais, pagamintais iš ąžuolo, alksnio, skroblo, šaltekšnio žievės, džiovintų dilgėlių, ramunėlių, rugiagėlių, svogūnų lukštų, šieno pakratų, eglių pumpurų ir kitų aplinkui augančių augalų. XIX amžiuje, atsiradus anilino dažams, kiaušinius imta dažyti cheminiais dažais.

Dabar Lietuvoje dažniausiai dažoma anilininiais arba specialiai tam pritaikytais dažais ir marginama vašku arba skutinėjama.

Tačiau yra šeimų ir toliau tęsiančių senąsias tradicijas – kiaušinius dažyti ąžuolo ar juodalksnio žievės nuoviru, raugintu su surūdijusiomis geležimis, paspalvinant beržų pumpurų, dilgėlių lapų nuoviru.