"Anksti sužinojau, kas yra turtas ir skurdas": vienos vaikystės istorija iš devintojo dešimtmečio

Mirė sunkiai, nuo plaučių vėžio, ir jo veidas man vis dar prieš akis tomis paskutinėmis akimirkomis, kai tėtis negalėjo įkvėpti, bet dar buvo gyvas.

Detaliai prisimenu tą dieną, net tai, kad jam išėjus mes su mama kažką juokaudavome.

Kelių pastarųjų mėnesių įtampa buvo mus sukausčiusi: nesibaigiančios ligoninės, greitosios pagalbos automobilis už durų, lašelinės.

Visa tai vyko visiško pinigų trūkumo ir situacijos, kai buvę draugai staiga atsuko mums nugaras, fone.

Mylėjau savo tėtį, bet negaliu pripažinti, kad labai jo pasiilgau. Esu labai į jį panaši ir tikriausiai paveldėjau jo bruožus - laikyti gyvenimo smūgį ir mokėti atleisti.

Mano mama ir tėtis susipažino anksti.

Tėtis buvo kilęs iš sovietiniais standartais labai pasiturinčios šeimos.

Mano mama buvo iš gana neturtingos šeimos.

Jis buvo ją labai įsimylėjęs, nesu tikra, ar mama atsakė abipusiu meilumu, bet mano močiutė primygtinai reikalavo, kad ji vis dėlto atkreiptų į jį dėmesį.

Juk berniukas buvo kilęs iš profesoriaus šeimos, labai perspektyvus.

Dėl to mama už jo ištekėjo, ir netrukus gimė mano brolis.

Tuo tarpu tėtis apgynė daktaro disertaciją ir padarė mokslinę karjerą.

Devyniasdešimtaisiais jis ėmėsi metalų pirkimo ir pardavimo verslo ir įkūrė savo gamybos įmonę.

Mums puikiai sekėsi finansiškai.

Kai praėjus 10 metų po brolio gimimo mama sužinojo, kad laukiasi manęs, tėvas buvo griežtai nusistatęs prieš ir primygtinai reikalavo daryti abortą. Tačiau staiga vėl įsikišo mano močiutė.

Prieš dešimt metų ji darė viską, ką galėjo, kad mama ir tėvas susitaikytų, o dabar primygtinai reikalavo mane pagimdyti.

Ji sakė, kad jei "jis nori, tegul išeina, bet mes pasiliksime kūdikį.

Tėtis niekur nesikreipė ir, pasak mamos pasakojimo, net pradėjo svajoti apie antrą sūnų.

Gal todėl gimiau su berniuko charakteriu: mėgau visai ne lėles, o veiksmo žaidimus, automobilius, konstruktorius - Lego.

Dešimtajame dešimtmetyje, kai daugelis šeimų susidūrė su finansiniais sunkumais, mes, kita vertus, buvome pasiturintys.

Tėčio verslas klestėjo.

Turėjau naujausių lego modelių ir lėlių Barbių, su kuriomis nežaidžiau, bet mėgau dėl jų gražių suknelių.

Tikrai negalvojau apie tai, kad mums nieko nereikia, tiesiog mano tėvai akivaizdžiai neturėjo problemų, kur praleisti atostogas ar į kokius būrelius vesti vaikus.

Finansinė nepriklausomybė suteikė mums laisvę rinktis ir galimybę lengvai įgyvendinti savo norus. Ne, mes netapome devintojo dešimtmečio komiksų herojais, statančiais neįsivaizduojamus rūmus ir švaistančiais pinigus į kairę ir į dešinę.

Tiesiog gyvenome kokybiškiausiai: maistas, drabužiai, išsilavinimas, pramogos, o aš visada turėjau geriausius žaislus.

Tėtis įkalbėjo mamą palikti darbą ir atsidėti vaikams bei namams. Dabar tai man yra pamoka: niekada neatsisakyk savo verslo ir niekada nepriklausyk nuo vyro, net kai viskas klostosi labai gerai.

Nes kai situacija pasikeitė, jis ėmė šnairuoti į mamą ir priekaištauti, kad ji kažko nesupranta, nes pati neuždirba pinigų.

Ir sėkmė netikėtai nusisuko nuo jo paties.

 Ne kartą mama jį įspėjo, kad jis pernelyg pasitiki savo partneriais, kurie atvažiuodavo pas mus ir vadindavo tėtį savo broliu.

Daugelis žmonių skolinosi iš jo dideles pinigų sumas.

Tėtis lengvai išsiskirdavo su pinigais.

Įžvalgi mama nuo pat pradžių įžvelgė tai kaip grėsmę ir tiesiai apie tai pasakė tėvui. Tačiau jis neklausė. Dėl to jis buvo rimtai nusiteikęs verslui.

Visi ne tik neskubėjo jam atiduoti pasiskolintų pinigų, bet ir nustojo skambinti.

Prieš mus užsitrenkė durys tų, kurie anksčiau puotavo prie mamos dosniai padengto stalo. Tėtis turėjo įklimpti į skolas.

Palaipsniui jis neteko savo biurų, buvo atimti jo asmeniniai automobiliai, kuriuos jis taip mėgo. Iš pasiturinčios šeimos greitai tapome viena skurdžiausių.

Prisimenu laikus, kai neužtekdavo pinigų net klasės lėšų rinkliavoms ir pietums mokykloje. Neužtekdavo pinigų naujiems drabužiams, todėl pereidavome prie dėvėtų drabužių.

Mama taupė maistui, didmeninėse prekyvietėse pirkdavo pigiausią ir stengdavosi mus pradžiuginti įdomiais receptais.

Tuo metu buvau rimtai susidomėjusi šokių salės šokiais, o mūsų studija planavo kelionę į Švediją - reikėjo tik 200 dolerių išlaidoms padengti.

Mano tėtis negalėjo jų iš nieko pasiskolinti nė dviem savaitėms, nors prieš porą metų jis skolindavo žmonėms tūkstančius, o kartais juos atiduodavo tiems, kuriems jų skubiai reikėjo.

Šis laikotarpis mane paveikė daug labiau nei klestėjimo laikotarpis.

Kai viską turi, esi tiesiog atsipalaidavęs ir nelabai pasiruošęs permąstyti savo gyvenimą, kelti tikslus.

Galbūt būčiau ėjusi pasroviui ir nebūčiau tapusi tokiu žmogumi, kokiu esu dabar.

Nebūčiau baigusi universiteto, nebūčiau ėmusis verslumo, kaip mano tėtis, nebūčiau išmokusi kurti mažų pradedančiųjų įmonių ir nebijoti jų prarasti, pakilti ir vėl eiti į priekį, kad galiausiai sukurčiau savo logistikos įmonę ir drabužių prekės ženklą.

Aprūpinu save ir savo mamą, nesu nuo nieko priklausomas ir duodu darbo kitiems žmonėms.

Per šį finansinį sunkmetį mano tėtis susirgo ir jam buvo diagnozuotas piktybinis auglys.

Visi jo draugai dingo, niekas mums nepadėjo. 

Mes su mama stengėmės neparodyti savo nusivylimo tais, kurie jį supo ir kuriais jis taip pasitikėjo, kad dar labiau jo netraumuotume.

Žiūrėdama į tėtį supratau - sunkią akimirką negali tikėtis, kad kas nors tavimi susirūpins. Niekam nereikėjo sergančio draugo, kuris pateko į bėdą.

Taigi gali pasikliauti tik savimi.

O tam moteris turi būti nepriklausoma nuo vyro savijautos.

Gyvenimas gali susiklostyti visai kitaip.

Mano mamai teko grįžti į darbą, nors po ilgos prastovos ji buvo praradusi profesinius įgūdžius ir jai buvo labai sunku viską pradėti nuo nulio. Esu dėkinga, kad ji sugebėjo tai oriai įveikti ir niekada neparodė man ir broliui, kaip jai buvo sunku.

Visada stengėsi padrąsinti tėtį ir išlaikyti išorinę ramybę mano broliui ir man.

Žinau, ką reiškia būti ir labai turtinga, ir labai neturtinga. Ir užtikrintai renkuosi pirmąjį kelią - būti turtingam yra geriau.

Sakoma, kad pinigai daro skirtumą.

Ne, jie tik atriša rankas.

Jei žmogus buvo niekšas, būdamas neturtingas jis tiesiog tylėjo ir daug ką slėpė, nes neturėjo nei valdžios, nei galios.

O kai turi pinigų, jis elgiasi taip, kaip visada norėjo, bet negalėjo sau to leisti.

Padorus, geras, malonus, užjaučiantis žmogus toks išliks nepriklausomai nuo jo turtų.

Sunki mano šeimos patirtis mane to išmokė...