Andalūziškos Šventosios savaitės procesija - lietuvių akimis

Ispanijos pietuose esanti Andalūzija fotografei L. Druknerytei ir M. Stongvilui yra jų antrieji namai. Puslapyje virgenextra.lt jie pasakoja istorijas apie regiono lankytinas vietas, gastronomiją, kultūrą, tradicijas ir papročius, šiltus bei draugiškus andalūzus, kurie ir padeda keliautojams pažinti šį kraštą.

„Semana Santa yra unikalus reiškinys, o ryškiausias ir stipriausias reginys vyksta Andalūzijoje“, - sako lietuviai.

Pasak jų, ne vienas iš arti susidūręs su šia švente išsigąsta paties jos vaizdo, nekalbant apie tvyrančią ore emociją.

"Nebijokite, tai ne inkvizicijos siautėjimas ieškant aukos, ne nuodėmių išpirkimo isterija ir ne Kryžiaus kelio kančių imitacija.

Andalūziška Semana Santa yra toliau nuo religijos ir žymiai arčiau tradicijos, tikėjimo, meilės ir atgimimo. Nebijokite, prieikite arčiau prie jos ir prisilieskite", - sako lietuviai.

Semana Santa yra didžiausia religinė šventė Ispanijoje ir išsiskiria savo epinėmis brolijų procesijomis bei kiekvieno regiono unikaliomis, amžių senumo tradicijomis. Ji prasideda Domingo de Ramos (Verbų sekmadienį) ir baigiasi Velykų dieną.

L. Druknerytė ir M. Stongvilas savo sekėjams socialiniuose tinkluose pasakojo ir apie išskirtines nazarėnų eisenas.

Pasak jų, Andalūzijoje nazarėnus pažinsite iš tolo. Šie eisenos personažai apsivilkę ilgais apsiaustais, dėvi aukštus, smailius gobtuvus, o pasaulį mato tik per dvi akių skylutes.

„Sunerimote? Taip, nerimui pagrindo yra - tokį gobtuvą vadiną “el capirote" ir jis atsirado dar rūsčiaisiais inkvizicijos laikais. Jei capirote uždėdavo pasmerktajam, reikšdavo, kad nusidėjėlio kaltė įrodyta ir belieka sulaukti bausmės paskelbimo.

XVII amžiuje Sevilijos religinės brolijos sugalvojo, kad reikėtų šį atributą įvesti į Šventosios savaitės procesijos protokolą - taip nazarėnai galėtų demonstruoti savo atgailą už padarytas kaltes ir sykiu likti anonimais. Taigi, brolijos pasirinko juos reprezentuojančias spalvas, pasigamino capirotes ir paskleidė šią madą po visą Andalūziją. Toks drabužis, nors ir nelabai patogus, atrodo išties įspūdingai. O be to, ir labai praktiškas: niekas nežino, kas yra kas, net jei šios eisenos dalyvis yra pats miesto meras", - pasakoja M. Stongvilas.

Šventosios savaitės procesijos yra tradiciniai vietos bendruomenės renginiai, į juos įtraukiami visi, net ir vaikai. Kas dalyvaus ir kokį vaidmenį vaidins, koks bus procesijos scenarijus, priklauso tik nuo vietos bendruomenės sprendimo, todėl visos procesijos turi kažką išskirtinio.

„Pavyzdžiui, Antequeros mieste (beje, niekur kitur daugiau) procesijos priekyje eina vaikas, kuris skambtelėdamas varpeliu praneša, kad tuoj pajudės procesija. Tai labai garbinga misija, kuriai visus metus ruošiamas tik 7-9 metų amžiaus berniukas arba mergaitė, todėl šis vaidmuo vaikui gali tekti tik kartą gyvenime. Vaikas aprengiamas brangia relikvine aukso siūlais siuvinėta aksomo tunika, kuri baigiasi ilgu šleifu, apgobiamas galvos apdangalu ir rankose neša sidabrinį varpelį. Jo pareigos vadinamos “Campanillero de Lujo", - pasakoja Laima Druknerytė.

Jos žiniomis, kiekvienoje procesijoje pamatysite „dalmatikas“ dėvinčius vaikus, kurie neša rūkstančias smilkalines ir žvakes. Dalmatika yra rūbas, kurį bažnyčia leidžia dėvėti tik šventikams, tačiau brolijos nekreipia dėmesio į draudimą ir ja rengia pasauliečius - procesijas lydinčius vaikus ir jaunuolius.

Trečia vaikų grupė vadinami „monaguillo“ - altoriaus patarnautojai, kurie neša žvakes, arba tiesiog eina kartu su procesijoje dalyvaujančiais tėvais.

„Sevilijoje Didžiojo ketvirtadienio ir pentadienio procesijos baigiasi paryčiais, todėl mažiesiems, kuriems visas kelias neįveikiamas, leidžiama pasitraukti anksčiau. Smagu stebėti, kaip vaikų tėveliai ir seneliai lydi procesiją ir motyvuoja bei palaiko mažuosius: vienus sustojimų metu vaišina saldainiais ir skanumynais, kitų namie jau laukia visos giminės suneštos dovanos. Be to, procesijos žiūrovai šiuos mažuosius dalyvius visuomet palydi aikčiojimais, ovacijomis ir pasigėrėjimo šūksniais, tad toks nuolatinis skatinimas jiems leidžia nueiti ilgą kelią“, - įspūdžiais dalijasi lietuviai.

Pasak jų, svarbiausias Šventosios savaitės procesijos akcentas, į kurį krypsta visų akys, yra „trono“, kurį lietuviškai reikėtų vadinti „sostu“. Taip vadinami puošnūs neštuvai, ant kurių, pakilusi virš minios, plaukia svarbiausia, labiausiai gerbiama ir garbinama procesijos ikona - Šv. Mergelė.

"Procesijos metu ją lydi Jėzus Kristus, taigi dažniausiai pamatysite du sostus, nešamus tos pačios brolijos narių. Broliai (jų tarpe šiais laikais galime išvysti ir moterų) rengiasi vienodomis tunikomis ir nešdami sostą lėtai žengia specialiu žingsniu, nuo kurio jis ritmingai siūbuoja. Judėjimo žingsnio greitį diktuojam orkestro ir būgnų ritmai, o eiseną reguliuoja vyriausiasis brolis, kuris perduoda nurodymus balsu ir varpo dūžiais.

Sosto dydį apriboja tik vienas dalykas - bažnyčios, iš kurios jis bus išnešamas, durų plotis ir aukštis. Sostai būna įvairių dydžių, o kartais gali sverti kelias tonas, todėl jų nešimui tenka pasitelkti kelias dešimtis, o kartais net kelis šimtus nešėjų. Sostai pradedami ruošti likus maždaug savaitei iki procesijos, o jų puošimo darbams dažnai net iš kitų miestų kviečiami tokio darbo specifiką išmanantys dekoratoriai.

Ant sostų siūbuojančios Šv. Mergelės yra apgobiamos auksu siuvinėtais apsiaustais, jų galvas puošia auksinės, brangakmeniais puoštos karūnos - viso sosto vertė yra sunkiai įsivaizduojama", - pasakoja lietuviai ir priduria, kad procesijos metu Šv. Mergelė išeina iš bažnyčios palaiminti savo rajono bendruomenės ir viso miesto, ji sutinkama kaip tikra karalienė - iš balkonų jai beria žiedlapius, ją palydi giesmėmis, pasveikinimo šūksniais ir plojimais.

„Dažniausiai girdimas emocinis šūksnis “Viva la Virgen, guapa, guapa, guapa!„ - kas reiškia “Tegyvuoja Mergelė, gražuolė, gražuolė, gražuolė!" - paaiškina L. Druknerytė.

Daugiau Laimos Druknerytės ir Mindaugo Stongvilo pasakojimų rasite feisbuke ir instagrame: @virgenextra.lt