Adelė Karaliūnaitė – apie ryšį su vaikais ir nepastovų santykį su dukra Gintare: tenka ir mums pasipykti

„Gyvenome tėčio gimtinėje su jo mama ir patėviu. Jie buvo nuostabūs žmonės. Tai buvo namai, kuriuose reikėjo visiems sugebėti bendrauti ir tas bendravimas būdavo įdomus ir prasmingas. Senelis labai mėgdavo skaityti, todėl vakarai visada buvo skiriami skaitymui ar mokymuisi.

Dabar taip žmonės negyvena. Šeimoje buvo gan artimas bendravimas, bet viskas labai nutrūko per karantiną – nežinau, ar kada galėsime tuos santykius atstatyti“, – apie santykių su artimaisiais prarają užsimena moteris.

Apie savo pačios mamą pašnekovė renka tik gražiausius ir šilčiausius žodžius – kartu jos dažnai laiką leisdavo gamtoje, mamai dažnai tekdavo padėti daržuose, prižiūrint ūkį. Jų puoselėtas ryšys buvo itin stiprus.

„Mano mama buvo labai stipri moteris. Jos jau, deja, čia nėra. Mes visi ją „baba“ vadindavom ir ji mums buvo labai brangi. Kol ji buvo gyva, mes labiau švęsdavome pas ją – visi anūkai ir mes su sese, – kalba ji. – Paskui, kai ji mirė, kiekviena šeima labiau su savo artimaisiais švenčia – aš su savo vaikais, sesuo su savo. Kartu aplankome tik kapus ir pasikalbame.“

Banguojantis ryšys

Moteris sako, kad pasikeitus laikams – viskas kitaip. Žmogiškiems santykiams skiriama mažiau dėmesio, atrodo, kad jie nebe tokie svarbūs. Dėl laiko stokos ir gyvenimo lekiant su dviem savo vaikais daug netenka būti.

„Mano sūnus gyvena gretimame name, čia matau ir savo anūkus. Kadangi kartu gyvename, daug laiko praleidžiu su anūkais. Mes čia žaidžiame, kartu leidžiame laiką. Mano dukra Gintarė labai anksti pradėjo savarankiškai gyventi.

Mūsų ryšys toks banguojantis – kartais viskas atrodo gerai, bet ji labai užsiėmusi ir daug laiko nepraleidžiame kartu. Dabar reikia tiek daug dirbti, kad niekas negali pajusti to lėto gyvenimo“, – atsidūsta moteris.

Ji su nusivylimu kalba, kad pasikeitus gyvenimui, pasikeitė ir prioritetai. Štai ir vaikams susikūrus savo šeimas ji jų nemato dažnai. Dėl to pasiilgsta.

„Jei anksčiau žmonės pirmą vietą kaip prioritetą skirdavo bendravimui ir galėdavo kilometrus nueiti pėsčiomis, kad pamatytų draugą, dabar, kai turime visas galimybes greitai atlėkti, į pirmą vietą kažkodėl perkeliame darbą, o ne bendravimą. Visur tik darbas. Tad kaip galima normaliai bendrauti su šeima, kai prioritetas yra darbai?“ – retoriškai klausia ji.

„Neturiu jokio pastovumo su vaikais. Labai jų ilgiuosi ir labai noriu su jais bendrauti – mes, kiek galėdami, tą ir stengiamės daryti, bet žvilgčiojimas į telefoną, nuolatinis skubėjimas labai riboja santykius, – kalba pašnekovė. – Jaučiu, kad tolstame, prarandame susidomėjimą bendravimu ir vienas kitu.“

„Gintarė būdama 14-os pradėjo savo muzikinę karjerą... – tęsia A. Karaliūnaitė. – Ji pasidarė labiau savarankiška, anksti atsitraukė. Bet su jaunesniais dalyvaudavome gyvosios archeologijos festivaliuose. Nuolat išvažiuodavome ir gyvendavome be elektros, ant laužo taisydavome valgį. Ko gero dabar vešiu savo mažuosius anūkėlius ten pat.“

Buvo ir pykčių

Moteris pripažįsta, kad pakeisti kažką – sunku. Pasikeitus laikams, pasikeitė ir ryšys, žmonių gyvenimas. Anot pašnekovės, pasikeitė ir žmonių vertybės – mažiau vertinamas kantrumas, draugystė.

„Dabar toks žmonių gyvenimas. Nebėra tokio didelio poreikio bendrauti – viskas persikėlė į prekybos centrą, į internetą. Nebereikia savyje išsiugdyti kantrybės, dėkingumo, meilumo žmogui. Dabar viską galima susirasti viską internete, nereikia net prašyti kitų pagalbos. Man tas susvetimėjimas labai nepatinka“, – kalba ji.

Kartu joms teko išgyventi daugybę dalykų – tris subyrėjusias Gintarės santuokas, darbą kartu. Per tuos metus buvo ir ginčų, ir įvairių nesusipratimų., Anot moters, atstatyti santykį buvo sunku, tačiau su laiku viskas grįžo į įprastas vėžes.

„Noriu su dukra pasilikti santykį tik kaip mamos ir dukros. Nebedirbti kartu, kad nebebūtų darbinių reikalų. Tenka ir mums pasipykti, nesutarti. Tie santykiai labai nepastovūs. Užtruko 10 metų, kad viskas pasikeistų“, – šypteli pašnekovė.

Moteris sako, kad tikrasis bendravimas – tai ilgas procesas, kuriam reikalingos abiejų žmonių pastangos. Todėl norėdama sutarti su anūkais ji turi prisitaikyti prie šių dienų. „Juk aš savo anūkams nebūsiu įdomi, jei jiems sakysiu eiti su manimi ravėti daržo.

Tie vaikai net nesupras, kad jas reikia ravėti. Noriu su jais sutarti, todėl turiu prie jų prisiderinti. Turiu nuo jų neatsilikti“, – šypsosi ji. – Tas laikas, kuomet kažkur važiuojame, kada aplankome naujas vietas, yra tikrasis bendravimas. Tas labai svarbu.“