A. Chošnau: būdamas dar vaikas, iš gyvenimo pasiėmiau labai daug

Alanas Chošnau. /  Mantas Repečka

– Ankstyvojoje vaikystėje gyvenai Bagdade, ar ten užsidegė pirmoji meilės liepsna muzikai?

– Turbūt turėčiau patekti į komą, kad pamirščiau tai. Sunku neprisiminti tokių dalykų. Žinoma, ta pradžia buvo tikrai seniai.

Pirma liepsna, kuri užsidegė, buvo Bagdade, kokiais aštuoniasdešimtaisiais.

Tuo metu aš gyvenau pasaulyje, kuriame viskas prieinama ir nieko netrūko. Bagdade gyvenome vakarietiškai ir turėjome galimybę klausytis pasaulio muzikos, kuri buvo uždrausta sovietinėje Lietuvoje.

Kai atvykau gyventi į Lietuvą, pajaučiau akivaizdų laisvių kontrastą – tai buvo diena ir naktis.

Būdamas dar vaikas, iš gyvenimo pasiėmiau labai daug, nes mano tėvai mėgo muziką.

Namuose nuolat skambėdavo „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „ABBA“, Elvio Presley muzika. Turėjau daug vaizdo kasečių su įrašytais muzikos žvaigždžių koncertais ir jie mane įkvėpdavo.

Svajojau tapti tokiu pat herojumi kaip jie ir suteikti žmonėms tiek pat daug gerų emocijų.

Savaitgaliais mūsų namuose svečiuodavosi tėvų draugai, kurie tikrai žinojo, ką reiškia gyvenimo šventė. Bagdadas tuo metu buvo itin madingas ir šarmingas.

Taigi, pirmus aštuonerius metus augau tokioje aplinkoje, kuri formavo mano meilę muzikai.

Deja, taip susiklostė gyvenimas, kad anksti mirė mano mama, ir aš atvykau gyventi pas savo močiutę į Lietuvą, o tėtis su sese liko Bagdade.

Jaučiausi taip, tarsi iš rojaus nukrisčiau į pragarą. Tai buvo labai sudėtinga savęs pažinimo kelionė.

Greitai supratau, kad nuo šiol turiu išmokti judėti į priekį neturėdamas tėvų. Turėjau surasti kažką, kas mane pakeltų ir sustiprintų. Tai buvo ir yra muzika.

– „Naktinių personų“ laikotarpis prasidėjo dar mokykloje, tiesa?

– Taip, mokykloje pradėjau groti fortepijonu ir suformavau pirmąją muzikos grupę, nes turėjau svajonę, kuri tam tikra prasme buvo inspiruota mamos.

Kai dar visi kartu gyvenome Bagdade, ji labai manimi tikėjo ir sakydavo, kad būsiu žvaigždė, tad kartą mane nuvežė į muzikos mokyklos atranką.

Dideliam jos nusivylimui man nepavyko ten patekti. Komisija pasakė, kad pagal jų standartizuotą programą nesu muzikalus. Tai sustiprino mano užsispyrimą siekti svajonės.

Mokykloje kelis kartus keitėme grupės pavadinimus, ieškojome skambesio. Tuo metu grupėje dar net nebuvo Aro Vėberio.

Grupė „Naktinės personos“ atsirado prisijungus Arui prie komandos ir man būnant mokyklos baigiamosiose klasėse.

Visi tuomet gyvenome savotišką sovietinio jaunimo gyvenimą. Prisimenu tą vidinę priešpriešą, laisvės poreikį, natūralų nepaklusnumą.

Gediminaičių stulpų piešimą ant miesto sienų, paslėptus Vasario 16-osios šventimus, plaukų dažymą kaip saviraiškos simbolį.

Dabar sunku net suvokti, kiek laiko praėjo ir kiek visko nutiko. Man asmeniškai tuo laikotarpiu nutiko labai daug atradimų ir, deja, daug praradimų.

Alanas Chošnau./ Mantas Repečka

– Su tavo atliekamomis dainomis užaugo ne viena karta. Pirmosios dainos vis dar gyvos, jų aktyviai klausomasi. Kaip jautiesi dėl to?

– Fantastika, aš jaučiuosi puikiai kaip kompozitorius, dainų autorius, muzikos prodiuseris.

Man, kaip menininkui, tai beprotiška dovana žinoti tai, kad sukurta muzika yra svarbi ir mylima klausytojų. Tai ir yra mano svajonės išsipildymas.

– Pramogų pasaulyje yra daug pagundų. Vakarėliai, merginų dėmesys, ar tai netrukdė kūrybai?

– Vakarėliai ir afteriai iš tikrųjų buvo puikus metas, kuris atėjo ir praėjo. Nesakau, kad to nėra dabar – yra ir gali būti, kiek tik nori, bet tai išbalansuoja ir atima brangų laiką.

Žvelgdamas atgal matau, kad vakarėliai skandina nerealybėje, kuri negali materializuotis. Ir vis dėlto nesakau, kad nereikia švęsti gyvenimo, jis suteikia daug šansų siekti ir pasiekti.

Tik reikia protingai ir atsakingai tuo pasinaudoti.

– Ar šou pasaulis tave žavi? O galbūt priešingai – nežavi?

– Mano karta kūrė Lietuvos šou pasaulį. Mes buvome išsilaisvinančios Lietuvos jaunimas, matėme ir dalyvavome tame, kur viskas nuo nulio.

Tai mes sukūrėme pagrindines laisvos Lietuvos muzikos tendencijas ir kultūrą. Žinoma, tai vertinimas iš dabarties. Tuomet taip negalvojome ir nuoširdžiai ieškojome savęs ir klausytojų.

– Buvo laikas, kai tave viešoje erdvėje matėme rečiau. Kas nutiko, kad vėl nusprendei sugrįžti į sceną?

– Kiekvieno atlikėjo gyvenime būna laikotarpis, kai esi aktyvus, o kartais ta banga nurimsta. Iš esmės tai natūralūs kūrybiniai ciklai, kurie nėra sąmoningai kontroliuojami. Ir kam siekti dirbtinio matomumo, jeigu tuo laikotarpiu neturi ką pasakyti, kuo pasidalyti?

Ramesniais periodais aš tiesiog kurdavau studijoje.

Televizija, radijas, dabar ir socialinė medija, žinoma, žavi, traukia visų dėmesį. Šiais laikais manoma, kad jei tavęs nėra eteryje, tai esi nebeaktyvus, išsisėmęs.

Galiu pasakyti, kad tai tik miražas, kuris slepia aktyvius užkulisius.

Nutilęs menininkas visada žino, kad sugrįš su nauja kūryba ir nustebins savo auditoriją. Man visada norisi klausytojams duoti naujų pojūčių, naujai atrasti skambesį, muziką, pažadinti juos iš kasdienybės.

Tikroji kūryba nėra varžybos, tai ne sportas.

Deja, šiais laikais dauguma konkuruoja ir bando užimti kuo daugiau eterio. Kūryba ne visada suspėja su tuo.

Alanas Chošnau./ Mantas Repečka

– Kokias emocijas kelia tie laikai, kai aktyviai koncertuodavote su grupe?

– Kiekvienas koncertas yra atskira emocija. Tiek su „Naktinėmis personomis“, tiek ir solinėje karjeroje turėjau tūkstančius koncertų.

Turų koncertai ir nuolatinės repeticijos buvo labiausiai įtemptas laikotarpis, kurį ne taip lengva atlaikyti.

Neretai žmonės romantizuoja atlikėjų gyvenimą ir įsivaizduoja, kad jiems viskas labai įprasta ir paprasta. Mažai, kas supranta, ką reiškia būti ant scenos.

Taip, scenos magija egzistuoja, ji stipri, tačiau nėra viskas taip paprasta.

Atiduodama daug gyvybiškos energijos ir jėgų. Menininkai ir kūrėjai iš esmės maitina pasaulį energija per meną, todėl palaikymas įvairiais etapais jiems toks svarbus.

– O kaip buvo su draugais? Ar buvo sunku atsirinkti, kur yra tikrieji, o kurie tik dėl populiarumo šalia?

– Nežinojau, kas yra tas populiarumas, kol nepradėjau jausti žmonių žvilgsnių, gauti laiškų ir skambučių. Dėmesys, kuris įprasmina mano darbą, man yra svarbus.

Draugystės vystėsi savaime, nes, kai tu esi tokiame kelyje, žmonės ateina ir išeina. Tiesą pasakius, aš net nesusimąstydavau, kurie yra draugai, o kurie ne. Tačiau viskas vyko muzikos rate.

Galbūt kažkas turėjo neigiamų ketinimų mano atžvilgiu, kartais tai ir realizuodavosi, tačiau aš į daug ką tuo metu nesigilinau ir leidau visiems būti savimi.

Pats buvau savimi – atviras ir savo stichijoje. Visa kita manęs nedomino.

– Save pavadintum racionaliu kūrėju ar skrajojančiu menininku?

– Laikai keičiasi, situacija ir muzikinis laikotarpis Lietuvoje jau kitoks.

Per beveik 30 metų, kai aš esu Lietuvos muzikos pasaulyje, pasikeitė net kelios kūrėjų ir atlikėjų kartos, susikūrė naujos komunikacijos taisyklės, galų gale užaugo ir naujos klausytojų, netgi pramogų žurnalistų kartos. To nereikia ignoruoti ir neigti.

Man visa tai įdomu, nors nebūtinai viskas priimtina. Tikrai nesu racionalus kūrėjas, esu laisvas.

Racionalumas mene man asocijuojasi su šaltu apskaičiavimu, bandymu įtikti tendencijoms, kaip koks verslo startuolis bando spręsti kažkieno problemą rinkoje.

Devyni iš dešimties startuolių sudega vos pradėję kilti.

Esu įsitikinęs, kad racionalumas kūryboje – tai pabėgimas nuo rizikos, vengimas stiprių meninių ieškojimų ir išbandymų, bėgimas nuo rizikos, varginanti nuolatinio komforto paieška.

Ir vis dėlto, jeigu nori kurti iš tiesų, tu turi išeiti iš komforto ir saugumo zonos ir būti pats sau atviras.

Alanas Chošnau. / Tomas Grikinis

– Kaip keičiasi tavo santykis su aplinka ir šeima, kai esi kūrybinės būsenos?

– Aš nuolat ieškau muzikos. Pernai išplaukiau į tarptautinius vandenis, šiuo metu dirbu su muzikos profesionalais Berlyne, tai itin

savimi pasitikintys ir drąsūs kolegos, kurie nebijo eksperimentuoti. Su jais aš noriu aplenkti laiką ir pats save, tad etapas ir įdomus, ir rizikingas.

Kurdamas aš realizuoju save, visiškai išnykstu iš kasdienybės, man būtinas laikas su savimi.

Erdvė nėra tiek svarbi, nebūtinai tai turi būti muzikos studija, nes kūrybinės mintys visuomet aplanko netikėtai. Jau išmokau pagauti jų atėjimą, tuomet sekundės greičiu persijungiu į kūrybą, nepaleidžiu užvaldančio jos pojūčio.

Šiame kontekste mano šeima yra įpratusi manyje tai atpažinti ir netrukdyti.

Galiu atvirai pasakyti, kad kūrybos manyje itin daug, neretai jaučiu įtampą, galvodamas, kad norisi spartesnių muzikinių procesų – įrašų, koncertų, premjerų.

Vis dėlto suprantu, kad laikas yra mūsų sukurtas ir kad reikia laiko viskam subręsti. Protu maištauju prieš šiuos momentus, bet širdyje jaučiu, kad tikrai suspėsiu viską padaryti.

– Koks buvo grupės sugrįžimas? Kuo koncertai buvo kitokie nei ligi tol?

– Galiu pasakyti, kad grupės sugrįžimo po 20 metų pertraukos koncertai tapo nenuginčijamu įrodymu, kad „Naktinių personų“ sėkmė nebuvo atsitiktinumas.

Mes esame ir visuomet būsime laisvos Lietuvos muzikos istorijos dalimi.

Tai svarbiausia, ką sukūrė sugrįžimo koncertai, ir mes labai džiaugiamės, kad mūsų ištikimi gerbėjai ir nauji klausytojai visa tai įrodė.

Turų metu jaučiausi pakylėtas ir apdovanotas.

Tais laikotarpis, kuris man įrodė, kad kiekviena sekundė, skirta „Naktinėms personoms“, buvo to verta.

– Ką norėtum pasakyti Alanui iš praeities, kuris dar nebuvo žinomas?

– Būtų prasmė tai daryti, jei galėčiau kažką pakeisti. Mėgstu sakyti, kad ateitis priklauso nuo šiandien, o ne nuo vakar.

Praeitis dažnai mums pakiša koją ir trukdo. Įsivaizduokite, jei nors sekundei neturėtume savo praeities...

Juk į viską žiūrėtume kitaip. Alanui iš praeities pasakyčiau taip: tikėk savimi ir savo auditorija, ieškok naujų srovių, eksperimentuok ir kurk – viskas tavo rankose.

Alanas Chošnau./ Mantas Repečka