A. Bialobžeskis: gyvenimo krizės – kaip kokios sugulovės, labai įnoringos

Aktorius Andrius Bialobžeskis.  Asmeninis archyvas

– Grįžkime į praeitį. Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai vaidybos link?

– Neseniai filmavausi norvegų seriale, ir aktorių vairuotoju ten dirbo žmogus, su kuriuo prieš du tūkstančius metų mokėmės vienoje mokykloje. Kai važiavome į aikštelę, jis pasakė: „Kas galėjo tada pagalvoti, kad tu į aktorystę pasuksi?“ Pagalvojau – įdomu, kur, jo manymu, aš turėjau nusukti, o po to prisiminiau, kad jis išėjo po aštuonių klasių. Ir tikrai, būtent devintoje klasėje aš labai rimtai susirgau teatru, jame leidau didžiąją dalį laisvalaikio.

Taip rimtai susirgau, kad dabar labai retai einu į teatrą.

Pirmųjų žingsnių tuometinėje konservatorijoje pamiršti neįmanoma – buvo Sąjūdžio laikai, oras kunkuliavo revoliucija, jaunam žmogui tai tiesiog palaima. Buvo puiki kompanija, skrydžiai, nuotykiai ir kiti privalomi jaunystės atributai.

Pirmuoju vaidmeniu, matyt, galima laikyti Ąžuolo vaidmenį Profsąjungų rūmų, moksleivių liaudies, teatro spektaklyje „Eglė – žalčių karalienė“. Žilviną vaidino dabartinis režisūros metras Cezaris Graužinis, Eglę – kultūros atašė Rusijoje prof. Inga Vidugirytė-Pakerienė. Visiems buvo po šešiolika, gyvenimas žaižaravo viltimis, artimo meile ir alumi.

Mano pasirodymas buvo pradedant antrąją dalį. Stovėjau už uždangos tuometinėje Vidaus reikalų ministerijos rūmų scenoje ir stingstant kraujui gyslose galvojau, koks velnias nešė mane į sceną? Prieš bet kokią rimtesnę premjerą to jausmo šešėlis sugrįžta ir sukinėjasi apie mane.

– Kaip vaidyba pakeitė jūsų gyvenimą?

– Jau dabar nesvarbu. Gyvenimo nesugrąžinsi. Pasivedė klystkeliais, suviliojo, pasinaudojo. Gerai, kad nepametė kur pelkynuose ar brūzgynuose.

– Minėjote, kad gimtadienio laikas jums yra liūdnas? Kodėl?

– Na, gal jis ne liūdnas, toks veikiau melancholiškas. Kai aš gimiau, švietė nuostabi rudens saulė, taip paprastai būna visada. Draikosi voratinkliai, lapai pamišusiomis voverėmis laksto, pasak Henriko Radausko, labai būna gražu, o kadangi supranti, kad bet kokiu atveju tų gimtadienių mažėja, tai…

– Paatviraukite, ko nemato žiūrovai aktoriaus profesijoje. Kas slypi jos viduje?

– Jeigu nemato, tai tegul ir nežino, nes neužteks knygos pasakojimams, kai pradėsiu atvirauti. Iš tikrųjų tai labai uždara profesija, tokia arčiau bepročių, kartais karių ar asketų. Dažniausiai arčiau šunų ir arklių, pasak vieno didžio mūsų režisieriaus.

– Ar aktoriumi būti sunku?

– Aktoriumi visada būti didelė garbė ir laimė, ypač moderniame, greitai bėgančiame mūsų pasaulyje. Sunku būti gydytoju arba mokytoju, aktoriumi gali ir nebūti, niekas neverčia.

– O ką jums reiškia stovėti ant teatro scenos? Ką jums reiškia pats žodis „teatras“?

– Anksčiau buvo toks posakis – tekinu vaidmens detalę. Pavyzdžiui, mano tėvai buvo paprasti darbininkai, tekintojai. Kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro tekino detales.

Nesvarbu, kad detalės muzikinės ir jas jie tekino dviem fortepijonais namie ar konservatorijoje. Tai taip ir aš – tekinu savo vaidmenų detales jau daugiau nei trisdešimt metų. Po to jas nešu į sceną apžiūrai – arba tinka, arba ne.

Dažniausiai, žinoma, ne. Tada grįžtu ir vėl iš naujo.

Teatras man toks filotopinis dalykas. Vieta, kur aš praleidžiu daugiausia laiko, sugalvoju geriausių reikalų. Tokia skaistykla. Ir skaitykla, kadangi grimerinėje daugiausia skiriu laiko skaitymui. Ten tylu.

– Dažnai menininkus vadina bohemiškomis asmenybėmis, galbūt net laiko keistesniais. O ar pats jaučiatės kitoks?

– Ko gi čia pyksi, net malonu. Bohema labai gerai. Tiek spalvų, šešėlių, kvapų, kūnų, akių… Tiesiog atminties delikatesai, bus ką į memuarus sudėlioti. Jaučiuosi visoks.

Kaip rašytojas Herkus Kunčius: „Būna rytų, kai pabundu demonu, o vakare, žiūrėk, jau ir angelas. O būna atvirkščiai – ryte angelas, o vakare jau ir demonas.“

– Vaidinate televizijoje, Domino teatre, tose vietose, kurias kiti aktoriai pajuokia, sako, kad tai ne menas. Kaip pats reaguojate į tai?

– Nepažįstu tų aktorių, pajuokiančių. Gal čia kitos planetos, kitos realybės aktoriai. Meno yra tiek, kiek jo yra tavyje. Scenoje yra svarbiausi amato dalykai, galiojantys visiems žanrams, – energija, koordinacija, partnerystė, vienas kito matymas, girdėjimas, vaizduotė. Plačiau kalbant, kaip sakė aktorystės patriarchas Antanas Šurna, svarbu būti blaivam ir mokėti tekstą. Tai didis, nelengvas iššūkis. Beje, Domino teatre seniai nevaidinu.

– Kaip pats save apibūdintumėte, kokia asmenybė esate?

– Vis dar džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad esu gerai įmitęs vyras, pačiame jėgų žydėjime. Norėčiau, kad žydėjimas užsitęstų. Nors mano žmona sako, kad nususau ir joks nebeįmitęs. Kadangi svajonių vaidmuo yra prof. Klausenas, gerai atrodantis 70 metų vyras iš G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“, tai turiu kur judėti.

Esu girdinti balsus ir potroškius asmenybė. Jeigu kartais matote mane bediskutuojantį su savimi, tai normali mano būsena, turiu viduje svečių.

– Menininkai daug gilinasi į vidinį „aš“, o kaip su tuo vidiniu „aš“ tvarkotės, kai būna sunku, kai ištinka gyvenimo krizė?

– Kviečiasi tą savo vidinį „aš“ ant kilimėlio ar į barą po bokalą. Kalbasi, pykstasi, mušasi. Išsivolioja krizėje kaip katinai, apėda krizę, ir žiūrėk – jau nauji reikalai. O tuo tarpu keičiasi vyriausybės, santvarkos, pandemijos. Šiaip tos krizės – kaip kokios sugulovės, labai įnoringos. Tas negerai, anas negerai, bet be jų sunku, spalvos blunka.

– Aktoriai nuolatos gyvena svetimus gyvenimus, kalba svetimu balsu. Kaip nepasimesti tarp tikrosios savo asmenybės ir sukurtos vaidinant?

– Tai gal priešingai, lengviau save atrasti. Kai tiek svetimų nesąmonių privaidini, gali save apsaugoti, kad neitum dėl visuotinio gėrio bobulės su kirviu kaip Raskolnikovas skersti. Kai ilgai vaidini, tai nebežinai, kas tas gyvenimas ir kokia dabar jo dalis.

Kai pradėjau vaidinti mažiau, supratau, kad jau senokai vyksta antroji gyvenimo dalis.

Tikiuosi, finalas bus didingas ir ne taip greitai. Kaukes, kaip ir kiekvienas gerbiantis ir mylintis valdžią pilietis, dėviu ekstremaliųjų situacijų vadovo nustatytose vietose. Aktoriams pasisekė – darbo vietoje, scenoje, jie gali būti be kaukių.

– Daugelis sako, kad, skaitydami poeziją, mes pasineriame į kitą pasaulį, nes šiame mums per sunku. Sutinkate?

– Manau, kad aš ją skaitydamas pasineriu būtent į savo pasaulį, bet ne todėl, kad šitame man per sunku. Šitame man labai miela ir net tie sunkumai patinka, žinoma, kai praeina.

Tiesiog ten daug labirintų, užkaborių, paslapčių ir melagysčių, nutylėjimų, ilgesio. Labai graži užuovėja. Pirmą knygelę gavau iš tėvo, paskui į mano gyvenimą atėjo A. Šlepikas ir tą vos beprasikalusį meilės poezijai žiedą išaugino, kad belieka džiaugtis, kad likimas tiek dovanojo nuostabių draugų poetų, jų kūrybos, vyno, pokalbių naktų ir tylos rytų.

– Muzika, vaidyba, poezijos skaitymas, iš kur turite įkvėpimo užsiimti tokia gausybe veiklų?

– Jau pats gyvenimas toks gaivalingas įkvėpimo fontanas, kad tik spėk semtis to įkvėpimo.

Reikia atsiminti Kazio Bradūno išmintį: „Gyvenimas lyg paukštis, tik palingavo ant šakos ir nulėkė.

O liko tik eilėraščių čiulbėjimas.“