9 mitai apie vikingus, kuriais tikime

Jie nešiojo šalmus su ragais.

Pirmasis vikingų, užsidėjusių šalmą su ragais, piešinys pasirodė populiariame senovės islandų sakmės apie Frithiofą leidime, 1825 m.

Tiesą sakant, skandinavų kariai retai dėvėjo šalmus. Paprastai jie vaikščiojo plikomis galvomis, o jei nešiojo šalmus, jie buvo paprasti (odiniai, metaliniai), su veido apsauga.

Vis dėlto ragus jie naudojo – iš jų gėrė per šventes ir pūtė į juos, nes tai buvo bendravimo būdas, rašo brightside.me.

Jie buvo nešvarūs ir nesirūpino savimi.

Archeologai atrado įvairių vikingų higienos reikmenų, tokių kaip pincetai, šukos, ausų valymo priemonės, dantų krapštukai ir pan.

Anglų metraštininkas Johnas iš Valingfordo juos apibūdino kaip save prižiūrinčius širdžių ėdikus. Jis rašo, kad šie vyrai kasdien šukavosi, kiekvieną šeštadienį prausdavosi ir dažnai keisdavo aprangą.

Vikingų barzda galėjo būti bet kokio ilgio, bet ji visada turėjo būti tvarkinga. Jiems taip pat patiko ryškūs drabužiai su dekoracijomis.

Mėlyna ir raudona spalvos buvo populiariausios, nors archeologai sako, kad drabužiai galėjo būti bet kokios spalvos. Be to, jie vertino išskirtinius audinius, tokius kaip šilkas.

Jie nešiojo kasas.

Vyrai nešiojo ilgus kirpčiukus ir turėjo trumpus plaukus ant pakaušio. Jie iš tikrųjų laikėsi šukuosenų madų. Pavyzdžiui, kadangi Šiaurės Europoje šviesiaplaukiai vaikinai buvo laikomi itin patraukliais, tamsiaplaukiai vikingai plaukus ir net barzdą kai kuriuose regionuose balindavo šarmu.

Vyrai buvo aukšti ir raumeningi.

Mityba tais laikais nebuvo labai gera, todėl vaikai augo lėčiau nei šiais laikais, o žmonės apskritai nebuvo aukšti. Vidutinis vyro ūgis buvo 168 cm, o moterų – 157 cm.

Tačiau dėl sunkaus fizinio darbo vyrų kūnai buvo raumeningi, nors dėl didelio krūvio dažną kamavo sąnarių ir dantų problemos. Vyrų ir moterų veidai buvo labai panašūs – su ryškiais žandikauliais ir antakių keteromis.

Štai kodėl archeologams sunku nustatyti vikingų lytį iš palaikų. Be to, tiek moterys, tiek vyrai naudojo akių pieštuką iš ochros ir kitų medžiagų.

Bet kur skandinavas Viduramžiais galėjo vadintis vikingu. Norvegų kalboje yra du žodžiai – „viking” (reidas) ir „vikingr” (užpuolikas). Anglosaksai turėjo panašų žodį – „wicing”. Iš pradžių tai reiškė piratą, tačiau, laikui bėgant, jis tapo pavadinimu, kuriuo vadinami skandinavų plėšikai. Tai reiškia, kad ne visi skandinavai buvo vikingai. Vikingais tapo jaunimas, ieškantis turtų ir nuotykių. Štai kodėl vikingai neturėjo centralizuotos valstybės ir buvo ne tik Skandinavijoje. Archeologai ir toliau randa jų pėdsakų visame pasaulyje.

Jie plaukiodavo laivais, kurių priekį puošdavo drakono galva.

Vienintelis to įrodymas – skandinaviškas piešinys ant Stambulo Sofijos soboro sienų, kuriame pavaizduotas nedidelis laivynas su drakono galvomis.

Archeologiniai įrodymai yra dviprasmiški. Vienintelis laivas, kuris, kaip manoma, buvo papuoštas drakono galva, buvo rastas Danijoje. Jis visiškai neišliko, išliko tik geležiniai „slibino karčiai”. Taip pat buvo erdvė, kurioje galėjo tilpti galva.

Jie buvo vieninteliai Viduramžių Skandinavijos gyventojai.

Skandinavijoje taip pat gyveno samiai – pusiau klajoklių tautos, gyvenusios Tolimojoje Šiaurėje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje ir kai kuriose Rusijos dalyse.

Norvegai šiuos žmones vadino finarais. Abi grupės aktyviai prekiavo tarpusavyje ir dalyvaudavo aukšto rango santuokose.

Jie buvo tik užpuolikai ir plėšikai.

Vikingai iš tiesų garsėjo žiauriais reidais prieš kitas tautas. Vienas garsiausių pavyzdžių buvo, kai jie užpuolė vienuolius Lindisfarne saloje Šiaurės Anglijoje, sunaikino garsiąją biblioteką ir paėmė visus jų lobius. Vis dėlto dauguma jų ekspedicijų buvo susijusios su prekyba.

Be to, Šiaurės šalių kariai buvo keliautojai ir tyrinėtojai. Jie išvyko ne tik į Europą, bet ir į Rusiją, Centrinę Aziją ir kai kuriuos Afrikos regionus. Archeologai taip pat ir Šiaurės Amerikoje aptiko vikingų pėdsakų.

Jūreivis Leifas Eriksonas galėtų būti pirmasis europietis, atėjęs į Naująjį pasaulį. Tai leidžia manyti, kad Amerika buvo atrasta IX a., gerokai prieš Kristupą Kolumbą.

Jie niekada nepasilikdavo vienoje vietoje.

Yra išlikę vikingų namai, jų drabužiai, papuošalai ir pan. Daiktai buvo rasti per archeologinius kasinėjimus Anglijos miesto Jorko Coppergate’o regione. Nuo to laiko mokslininkai pakeitė nuomonę apie šiuos žmones ir pradėjo juos laikyti namų, šeimos žmonėmis.