7000 metų senumo radiniai liudija apie siaubingą žmonių likimą

Statinyje, pavadintame arabišku žodžiu, reiškiančiu "stačiakampis", rasti žmogaus palaikai priklauso maždaug 30 metų amžiaus vyrui. 

Atkastas istorinis paminklas yra vienas iš daugiau nei 1600 muskulatūrų, aptiktų Saudo Arabijoje nuo XX a. septintojo dešimtmečio. 

Dabar statinius dengia smėlis, tačiau tuo metu, kai jie buvo pastatyti, Arabijos dykuma buvo apaugusi vešlia žole, joje knibždėte knibždėjo drambliai, o retuose ežeruose plaukiojo hipopotamai, praneša "Live Science".

Mustatilo statytojai buvo nežinomo kulto pasekėjai.

Kai pasikeitė klimatas ir jų gyvenama teritorija pamažu virto dykuma, žmonės tikriausiai rinkdavosi prie Mustatilio, kad paaukotų gyvulius savo garbinamiems dievams ir, kaip jie tikėjo, išgelbėtų savo žemę nuo pražūtingų pokyčių. 

"Literatūroje beveik neminimi mustastilai ir su jais susiję tikėjimai", - "Live Science" sakė Melissa Kennedy, Vakarų Australijos universiteto archeologė ir tyrimo iniciatorė.

"Buvo iškasta tik 10 mustastilių, o mūsų tyrimo publikacija yra vienas pirmųjų darbų šia tema. Taigi mūsų žinios apie to meto tradicijas vis dar labai skurdžios".

Nors mustastilai gali atrodyti skirtingai, apskritai jie yra ilgo stačiakampio formos su žemomis (1,2 m aukščio) akmeninėmis sienelėmis. 

Kai kurių griuvėsių kasinėjimai atskleidė sudėtingas vidaus struktūras, sudarytas iš sienų, kolonų ir t. t.

Tai leidžia manyti, kad muštatiluose buvo patalpos, kuriose tikriausiai vykdavo šventės ir ritualiniai aukojimai.

Maldininkai įeidavo į muštilą viename gale, tada eidavo 20-600 m iki kito galo ir pasiekdavo priekinę akmenų platformą.

Platformos viduje specialus akmuo (kartais meteoritinės kilmės) buvo naudojamas kaip kamera, per kurią garbintojai bendraudavo su garbinamais dievais.

Čia aptariamo tyrėjų iškasto Mustatilo, esančio už 55 km į rytus nuo senovinio Al-Ulos miesto, ilgis yra 140 m. 

Jo sienos pagamintos iš šioje vietovėje paplitusio smiltainio. Aplink šventąjį akmenį viduje archeologai rado 260 gyvūnų kaukolių ir ragų fragmentų. 

Beveik visi kaulų fragmentai priklausė naminiams gyvūnams ir tik vienas kitas - prijaukintoms ožkoms, gazelėms ir smulkiems atrajotojams.

"Labiausiai tikėtina, kad gyvūnus atvežė žmonės ir paskerdė ritualinėje vietoje. 

Ragai ir viršutinės kaukolės dalys buvo paaukoti dievybei, o tai, kas liko, suvalgyta per čia pat surengtą puotą", - sako Kenedis. - Kad ragai būtų taip gerai išsilaikę, jie turėjo būti paaukoti iš karto po to, kai buvo atskirti nuo nužudyto gyvūno."

Šiaurinėje muštato priekinės platformos šiaurinėje pusėje archeologai rado akmenimis išklotą kapavietę. 

Panašių laidojimo kamerų neolito ir bronzos amžiuje buvo statoma visoje Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. 

Atlikus kape rastų kaulų analizę paaiškėjo, kad jame buvo 30-40 metų amžiaus vyras, kuris tikriausiai sirgo osteoartritu - degeneracine sąnarių liga, labiausiai paplitusia artrito forma.

Radiometrinis žmogaus ir gyvūnų kaulų datavimas parodė, kad vyras turėjo būti palaidotas praėjus 400 metų po to, kai čia buvo atliktas ritualinis gyvulių aukojimas. Tai gali reikšti, kad muštatiliai buvo ne kartą lankytos piligrimystės vietos.

"Įrodymų apie žmonių palaidojimus muštatiluose ir toliau kaupiasi, - sako Kenedis, - tačiau visi mūsų rasti kapai yra iš vėlesnių laikotarpių, todėl žmonių palaikų ir paaukotų gyvūnų palaikų amžius nesutampa.

Mes manome, kad muštatilos išlaikė savo reikšmę net ir po to, kai buvo atsisakyta jų pirminės paskirties. Manome, kad vėlesnės kartos savo mirusiuosius čia laidojo norėdamos išreikšti savo teises į šias vietas ir ryšį su praeitimi."

Hipotezė dabar tikrinama nustatant atstumą tarp muštatilų ir priešistorinių gyvenviečių, upių ir ežerų. Atliekami tyrimai gali atskleisti ryšį tarp pirmykščių religinių praktikų ir senovėje regioną kamavusios klimato krizės.

Saudo Arabijoje aptikta žmogaus ir gyvūnų palaikų. Kennedy et al. nuotr.