3 svarbiausios nepasitikėjimo savimi priežastys

Mąstymo keitimo mentorius Mindaugas Valickis įvardina svarbiausias priežastis ir paaiškina jų kilmę.

Nuolatinis lyginimasis su kitais ir noras tapti tokiu, kaip kiti

Turbūt jau pastebėjote, kad nėra vienodų žmonių. Net identiški dvyniai skiriasi asmeninėmis savybėmis ir gyvenimo būdu. Tai iš kur toks noras lygintis?

Galbūt ir jus kažkada vaikystėje lygino su kitais vaikais, nes tai įprasta daugelyje šeimų. „Pažiūrėk, koks geras vaikas ramiai sėdi, o tu čia muistaisi ir triukšmą keli,“, „kaimynų vaikas toks gabus, mokosi stropiai, o tu laiką švaistai kompiuteriniams žaidimams,“ tokių ir panašių frazių begalės. Jos skamba mokyklose, namuose, darželiuose.

Lyginimosi su kitais programa įrašoma nuo pat gimimo ir retam kuriam pavyksta jos išvengti. Paauglystėje pradedame lygintis su žymiais žmonėmis, vėliau su kolegomis ir kitais aplinkiniais. Tik jei kas pasiūlytų dabar pat apsikeisti su jais gyvenimais, kažin ar norėtumėte, nes kiekvienas turi savų problemų ir iššūkių.

Lyginimasis su kitais – mūsų visuomenės ir sistemos dalis.

Taip tęsiasi todėl, kad šis elgesio modelis perimamas iš kartos į kartą.

Kol vaikas dar mažas, jam gyvybiškai svarbu rodoma meilė, priėmimas ir pritarimas. Atstūmimas prilygsta mirčiai.

Todėl vaikai stengiasi atitikti tėvų lūkesčius ir automatiškai lygindami save su kitais, pamažu paneigia ir pamina savo unikalumą.

Taip žlunga pasitikėjimas savimi, o psichika dirba nuolatiniu savęs lyginimo su kitais režimu.

Tai lyg išgyvenimo instinktas. Dėl to apie pilnavertį gyvenimą belieka tik pasvajoti.

Sąmoningai ir nesąmoningai lyginant save su kitais:

- patiriamas nuolatinis stresas ir nerimas;

- lydi nepilnavertiškumas ir meilės stygius;

- kyla noras visiems viską įrodinėti;

- nepavyksta atskleisti talentų ir stipriųjų savybių;

- rezultatai pasiekiami per didelę kančią;

- visa tai gali atvesti į apatiją ir depresiją.

Ką tokiu atveju daryti? Sąmoningai save stebėti ir pamažu leisti sau būti kitokiu, originaliu, veikti naudojantis stipriosiomis, o ne silpnosiomis savybėmis.

Ir tiesiog nustoti save lyginti su kitais.

Stengimasis būti geru ir patogiu žmogumi kitiems

Suaugusieji, lygindami vaikus su kitais, jais manipuliuoja ir siekia, kad jie taptų patogūs. Kadangi mažametis šią „gero žmogaus“ sąlygą priėmė kaip neginčijamą tiesą, padedančią pritapti ir išgyventi, tai pradėjo veikti kaip automatinis elgesio modelis.

Taip išsivysto „gero žmogaus“ sindromas.

Toks asmuo dažnai pamina savo norus, svajones, unikalumą, kad tik įtiktų tėvams, mokytojams, vėliau darbdaviams ir sutuoktiniams. Tokiu atveju pasitikėjimo savimi nebelieka.

Savęs vertinimas tada prilygsta gebėjimui įtikti kitiems ir nuolat svyruoja tarp „gero“ ir „blogo“. Taip labai sunku gyventi.

Žmonės pradeda jausti didžiulį diskomfortą, kol tai išauga į įvairius psichosomatinius negalavimus.

Genami kančios, skuba ieškoti „pamesto savęs“ arba ją slopina įvairiomis priklausomybėmis.

Dėl žemos savivertės:

- auga vidinis pyktis;

- formuojasi ir stiprėja baimės;

- jos taip išauga, kad žmonės net bijo vieni kitiems į akis pažiūrėti ar net išeiti į miestą.

Reikėtų įsidėmėti, kad ir kokias dėtume didžiules pastangas norėdami įtikti ir patikti, kitų niekada nepadarysime laimingais.

Tai bus tik laikina reakcija, o gal net nutiks priešingai – neįvertins ir papriekaištaus, kad neprašė pagalbos.

Kaip sau padėti? Yra įvairių būdų, tačiau esminis dalykas – suvokti, kad tik būdamas laimingu, gali pradžiuginti kitus, realizuoti save ir svajones.

Atsakomybės delegavimas už savo gyvenimą kitiems

Kai žmogus išmoksta lygintis su kitais ir tampa „geru“, jis irgi savotiškai pradeda manipuliuoti kitais. Prisiminkime vaikus.

Jie norėdami kažką gauti, elgiasi taip, kaip nori suaugusieji. Taip įsisuka ratas. Jei jau kiti žino geriau, tada ir atsakomybę galima jiems perkelti.

Tik bėda tame, kad kiti duoda tai, ką nori ir gali, o tai ne visada atitinka asmens lūkesčius.

Be to, žmogus pradeda kopijuoti kitus, ieškoti tinkamų pavyzdžių ir juos atitikti, kad galėtų įtikti kitiems. Jei nepavyksta, tada kyla nusivylimas savimi.

Kol visiškai krinta savivertė ir nesugebama priimti unikalių, asmeninių sprendimų.

Tada net ir pykdamas žmogus laukia, kol darbdavys ar antroji pusė tars savo sprendimą.

Kai atsakomybė už savo gyvenimą perleidžiama kitiems:

- vengiama sprendimų priėmimo;

- laukiama kitų pritarimo ir patarimo;

- nepavyksta pasirinkti;

- bijoma, ką kiti pasakys;

- tampama visiškai susikausčiusiu ir nelaimingu žmogumi.

Tada atsiranda priekaištai praeičiai ir formuojasi viltingas geresnės ateities lūkestis. Vieni tikisi laimingos santuokos, kiti svaiginančios karjeros, treti laimėti loterijoje ir t. t.

Deja, laukimas ir gimstanti geresnio gyvenimo iliuzija tik daro žmogų dar nelaimingesniu.

Kaip tai pakeisti? Atsigręžti į save ir atsisakyti lūkesčių kitiems, taip prisiimant atsakomybę už savo gyvenimą.

Žinoma, tam reikia laiko ir nuoseklaus darbo su savimi.

Nepasitikėjimas savimi nėra nuosprendis.

Tai net nenatūrali būsena, kuri savaime išsisklaidys, kai nustosite lygintis su kitais, klausysitės vidinio potencialo vedimo ir su tvirtu tikėjimu prisiimsite atsakomybę už savo gyvenimą.

Parengė Rūta Steponavičienė