3 pamokos apie stiklą, kurias verta išmokti Žemės dieną

„Apstu pavyzdžių, kai aplaidžiai gamtoje numesta stiklo pakuotė ar krūva pažirusių duženų sukelia didelę žalą – sužaloja gyvūnus ar net sukelia miško gaisrą. Todėl geriausias sprendimas – visada grąžinti tuščias užstato pakuotes į taromatus ir kitas surinkimo vietas. Taip apsaugosime gamtą ir gyvensime tvariau", – pabrėžia USAD vadovas Gintaras Varnas. 

Stiklą žmonės mokėjo gaminti jau prieš maždaug 5500 metų – šios medžiagos liekanų randama Egipto ir buvusios Mesopotamijos teritorijose. Apskritai, stiklo gaminiai gali pergyventi ištisas civilizacijas – šiandien neatsakingai numestas butelis gamtoje visiškai suirs tik per milijoną metų. Tad Žemės dieną organizacija USAD siūlo atkreipti dėmesį į tris svarbias pamokas, kurias atskleidžia paprasčiausi stiklo buteliai.

1. Stiklą galima perdirbti begalę kartų

Vien Lietuvoje gėrimų gamintojai ir importuotojai į rinką kasmet išleidžia milijonus vienkartinių pakuočių. Jas galima perdirbti ir paversti naujais gaminiais. „Užstato sistemoje dalyvaujančios stiklo pakuotės yra pavyzdys, kaip tuščia panaudota tara pavirsta vertinga žaliava, kuri gali būti perdirbama begalę kartų, tačiau stiklo kokybė dėl to nesuprastėja", – pastebi USAD vadovas Gintaras Varnas.

Jau penkerius metus Lietuvoje veikianti užstato sistema surenka apie 91 proc. visų į rinką išleidžiamų pakuočių, pažymėtų užstato ženklu. Grąžindami pakuotes į taromatus ir kitas surinkimo vietas gyventojai atgauna užstatą – pernai į jų pinigines sugrįžo per 61,2 mln. eurų suma.

USAD duomenimis, gyventojai Lietuvoje sėkmingiausiai grąžina užstatines PET plastiko ir aliuminio pakuotes – atitinkamai 92 ir 91 procentą. O 85 proc. siekiantis stiklo pakuočių grąžinimas atsilieka nuo Aplinkos ministerijos iškeltos užduoties. „Stiklo pakuotės sunkios, jos dūžta, galbūt todėl gyventojai grąžina mažesnę jų dalį, lyginant su užstato sistemoje dalyvaujančiomis PET plastiko ar metalo pakuotėmis", – svarsto USAD vadovas G. Varnas.

Visos stiklo pakuočių atliekos iš USAD Skaičiavimo centro Vilniuje keliauja pas perdirbėjus – bendroves „Kauno stiklas" ir „Panevėžio stiklas". Lietuvos fabrikuose duženos išvalomos modernia įranga, sutrupinamos, patikrinamos ir galiausiai atsiduria gamybos įrengimuose ir krosnyse, kur stiklas lydomas maždaug 1500 laipsnių temperatūroje. Taip stiklo pakuočių atliekos vėl virsta naujais buteliais. USAD duomenimis, iš viso pernai grąžintų stiklinių užstato pakuočių svoris siekė per 9251 toną.

2. Stiklas gali išsaugoti

Gėrimų gamintojai stiklą savo pakuotėms renkasi dėl ypatingo šios medžiagos atsparumo aplinkos poveikiui. Jūros dugne ar senovės gyvenviečių žemėse archeologų randami seni, bet gerai išsilaikę buteliai su gėrimais smalsuolius verčia spėlioti, koks galėtų būti tų gėrimų skonis, ar produktai galėtų būti tinkami vartoti.

Istorija rodo, kad tokie radiniai bemat virsta muziejine vertybe arba aukciono brangenybe. Pavyzdžiui, prieš dešimt metų aukcione Suomijoje vienas butelis šampano parduotas už 30 tūkst. eurų. Baltijos jūros dugne rastam gėrimo buteliui buvo bemaž 200 metų.

Kokybiškas stiklas, pakankamai žema bei nekintanti vandens temperatūra ir jūros dugno tamsa beveik porą šimtmečių saugojo 168 butelių Prancūzijoje pagaminto gėrimo. Baltijos jūroje, prie Suomijos krantų, paskendusio laivo nuolaužose rasti buteliai buvo be etikečių, tačiau mokslininkai sugebėjo tiksliai nustatyti gėrimo gamintoją. Tyrėjai iš Prancūzijos taip pat pastebėjo, kad cukraus koncentracija gėrime yra kelis kartus didesnė negu dabar gaminamo šampano. Vis dėlto ekspertai iš iki šiol gyvuojančios įmonės, kuri kadaise pagamino minėtą gėrimą, atliko ekspertizę, ilgai diskutavo ir 2018 metais pareiškė, kad produktas yra netinkamas vartojimui.

Tuo tarpu, ar tinkamas vartoti seniausias pasaulyje vynas, niekam net diskusijų nekilo. Vokietijoje romėnų didiko kape 1867 metais rastam buteliui su vynu dabar yra apie 1700 metų. Pažvelgus į butelį net ir ne ekspertui aišku, kad jo turinys negalėtų atsidurti taurėje. Mokslininkų teigimu, skystis nebūtų nuodingas, bet jo skonis būtų bjaurus ir atgrasus.

Šis Špajerio vynu vadinamas radinys yra eksponuojamas Pfalco istorijos muziejuje Vokietijoje. Apie trečdalį butelio tūrio užima alyvuogių aliejus, kurio Romos laikais buvo įpilama į gėrimo tarą, kad vyno nepaveiktų oras. Butelio kakliukas užsandarintas vašku. Pažymėtina, kad pats gėrimo butelis atskleidžia senovėje gyvenusių stiklapūčių meistrystę. Jis primena amforą, nes turi dvi delfino formos ąseles. Manoma, kad butelis kartu su mirusiu didiku buvo palaidoti maždaug 325–350 metais pagal to meto Romos imperijos tradicijas.

Istorija rodo, kad stiklo pakuotės jau tūkstančius metų yra Europos civilizacijos dalis. Tačiau netrūksta pavyzdžių, kad su stiklo atliekomis dar ne visi piliečiai moka elgtis civilizuotai.

3. Stiklas gali sunaikinti ištisą mišką

Šiandien gamtoje dažniausiai randami buteliai – paprasčiausios panaudotos gėrimų pakuotės. Ir labiausiai jos domina ne mokslininkus, o įvairius gyvūnus – vabalus, skruzdes, vorus ir net smulkius graužikus. Gamtininkai įspėja, kad neretai tuščias butelis su gėrimo likučiais gyvūnams tampa mirtinais spąstais – įsiropštę vidun jie niekaip negali ištrūkti į laisvę ir žūva.

Negana to, duženos vasarą gali tapti miško gaisrų priežastimi – į vieną tašką per stiklo šukę susilieję saulės spinduliai įžiebia liepsną, kuri ima nenumaldomai naikinti augalus ir gyvūnus.

Ne veltui parkų prižiūrėtojai Lietuvoje ragina lankytojus visas atliekas po iškylų gamtoje tiesiog surinkti į maišus ir išsivežti namo, o ne palikti poilsiavietėse ar parkų šiukšliadėžėse.

Be to, stiklo šukės neretai sužeidžia ir pačius poilsiautojus. Ypač didelį pavojų susižaloti kelia upių ir ežerų vandenyje gulinčios aštrios duženos – kiekvieną vasarą pasitaiko atvejų, kai nukenčia besimaudantys vaikai ir suaugusieji.

Dėl to gamtą mylintys ir saugantys žmonės liūdnai juokauja, kad pamiškėse, prie upių ir ežerų ar pakelėse išmesti stiklo buteliai archeologams ateityje nekurstys intrigų kaip senovės Egipto ar Romos imperijos radiniai. Kalnai duženų liudys apie šių dienų žmogaus aplinkai sukeltą žalą.

Siekiant išvengti liūdnos istorijos, aplinkosaugininkai ragina visuomenę elgtis sąmoningai, efektyviau naudotis atliekų rūšiavimo infrastruktūra ir užstato sistema, kuri Lietuvoje per penkerius metus tapo pažangia praktika – USAD administruojama sistema kasmet domisi specialistai iš įvairių pasaulio valstybių.