10 neįtikėtinų kanibalizmo apraiškų per paskutinius du amžius

1. Bergen-Belzeno stovykla

Antrojo pasaulinio karo metu Bergen-Belzeno stovykloje buvo laikomi karo belaisviai, bet kai jame pradėti talpinti ir civiliai, ši vieta tapo koncentracijos stovykla. Stovykloje buvo laikomi įvairiausio tipo, kilmės ir likimo žmonės. Maisto atsargos buvo griežtai ribotos, todėl jau 1945 metais kaliniai ėmė badauti.

Kai Vakarų sąjungininkai atvyko į stovyklą, pamatytas vaizdas juos pribloškė. Brigados vadovas Glinas Hjuzas (angl. Glyn Hughes) žurnalistams teigė: „Kalėjimo gydytojai man pranešė, kad čia vyksta kanibalizmas“. Jis taip pat pridūrė: „Kūnai išmėsinėti. Kepenys, inkstai ir širdys tiesiog išpjautos peiliu“.

Kalinių situacija buvo nepavydėtina – maisto nebuvo, o mirusiųjų kūnai sumesti į krūvą, tad jiems teko imtis protu nesuvokiamos iniciatyvos tam, kad tik pavyktų išgyventi bent dar vieną dieną.

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

2. Sesuo puode

Gana keista istorija atsitiko 1948 metais Chemnitzo mieste (tuo metu priklausiusio sovietinei Rusijai). Dingo Bernardo Umės (vok. Bernard Oehme) sesuo, todėl artimieji pranešė apie tai policijai.

Policija pradėjo ieškoti 26 metų amžiaus moters ir ją (o tiksliau tai, kas liko iš jos) aptiko jos brolio namuose. Žmogienos mėsa (galva, rankos, kojos ir t.t.) buvo sudėta į puodus, kibirus bei kitus rakandus ir laikoma rūsyje.

Akistatoje brolis prisipažino nužudęs savo seserį, gaminęs iš jos maistą ir jį valgęs, tačiau kodėl jis taip pasielgė, priežasčių iki šiol nepateikta.

3. Leningrado apgultis

1941 metų vasarą vokiečiai pradėjo supti Leningradą. Jau rudenį visas maisto tiekimas į šį miestą buvo nutrauktas, o jo žmonės palikti badauti.

Pirmiausiai miesto gyventojai ištuštino zoologijos sodą suvalgydami visus ten buvusius gyvūnus ir žuvis. Po to jie suvalgė ir savo naminius augintinius. Apimti nevilties, badaujantys valgė tapetų klijus, o iš odinių drabužių virė šaltieną.

Galiausiai žmonėms neliko nieko kito kaip tik mirti iš bado arba sulaužyti tabu. Kad išliktų gyvi iki miesto išlaisvinimo, daugelis ėmė praktikuoti kanibalizmą. Nežinoma kiek tiksliai žmonių tai darė, bet tikėtina, kad jų galėjo būti šimtai ar net tūkstančiai. Ta tendencija išplito taip stipriai, kad vidinės miesto policijos pajėgos sukūrė specialų būrį kovojantį su kanibalizmu.

4. Čiabuvių puota

Istorija apie čiabuvių kanibalizmą laikraščius pasiekė 1866 metais. Anot raporto, prancūzų karinis garlaivis išsiuntė savo valtį viena Naujosios Kaledonijos upe (past. Naujoji Kaledonija – salų grupė, esanti pietvakarių Ramiajame vandenyne). Garlaivyje likę žmonės jau ėmė nerimauti laukdami sugrįžtančios valties, tačiau niekas taip ir nepasirodė.

Jaudinantis dėl valties likimo, buvo nuspręsta ta pačia upe plaukti garlaiviu. Jie aptiko valtį, o kartu su ja ir tai, kas liko iš jos įgulos narių. Buvo akivaizdžiai matyti, kad vyrai išžudyti ir suvalgyti.

Keletą čiabuvių pavyko pagauti ir jie pripažino, kad „perskėlė vyrų galvas su kirviais, juos išsivirė ir suvalgė“. Belaisviai net pasiskundė, kad vienas iš valties įgulos narių buvo toks senas, jog jį teko virti ilgiau, kol mėsa tapo minkštesnė ir tinkama valgyti.

Žinoma, prancūzai labai supyko, todėl pradėjo keršyti – nužudė visus čiabuvius, kokius tik pavyko rasti.

5. Liko vienas

Visi, kas buvo nusiųsti į Saros salą (past. garsėjo kaip griežčiausia pataisų įstaiga Australijos kolonijoje), be abejonės ten leido laiką svajodami apie pabėgimą. Tai 1822 metais ir padarė Aleksandras Piersas (angl. Alexander Pearce) ir dar septyni kaliniai. Jie visi bėgo per tankius krūmynus, tačiau tik vienas Piersas iš jų išėjo gyvas.

Skirtingų šaltinių teigimu, tuoj po pabėgimo, nuo grupės atsiskyrė trys vyrai, tad pagrindinėje grupėje liko penki, kuriuos neužilgo nugalėjo alkis. Pirmąja auka tapo vyras vardu Bodmanas (angl. Bodman). Kad vieningai būtų kalti dėl to paties nusikaltimo, kanibalais tapo visi keturi vyrai.

Kai alkis vėl paėmė viršų, Piersas ir dar vienas kalinys jėga laikė trečiąjį pasmerktąjį, kol kitas vardu Grinhilas (angl. Greenhill) jį nužudė ir išmėsinėjo. Sekantis mirė Metju Traversas (angl. Matthew Travers). Dabar iš būrio liko du: Piersas ir Grinhilas. Bet galiausiai iš krūmynų išlindo vienas Piersas, nes Grinhilas taip pat buvo suvalgytas.

Piersas buvo sučiuptas ir prisipažino dėl kanibalizmo, tačiau pareigūnai juo nepatikėjo, kol vyras vėl nepabėgo išsivesdamas dar vieną kalinį. Šį kartą, kai Piersas buvo pagautas, jo kišenėse buvo rasti kito kalinio likučiai. Šiam vėl prisipažinus dėl kanibalizmo, nuteistasis buvo pakartas.

6. Esekso įgūla

Praeities istorijoje netrūksta pasakojimų apie laivų avarijas ir kanibalizmą. Banginių medžioklei skirto laivo „Eseksas“ (angl. Essex) atvejis yra vienas iš tokių, kuriuose galima suprasti kanibalizmo priežastis.

1820 matais „Eseksą“ užpuolė kašalotas (past. didžiausias pasaulyje plėšrusis žinduolis galintis užaugti iki 20 metrų ilgio). Laivas paskendo, bet visi 20 laivo įgulos vyrų išgyveno gelbėdamiesi likusiomis trimis valtimis. Praleidus daug laiko vandenyje ir matant, kad atsargų taip pat nėra, trys būrio nariai nusprendė išsilaipinti ir pasilikti gan skurdžioje salelėje.

Praėjus dar kelioms savaitėms, vieną iš likusių 17 vyrų ištiko priepuolis – kūną krėtė konvulsijos ir neužilgo ištiko mirtis. Tuoj po to, likusieji jį užgulė, išpjovė jo organus ir ką galėjo, tą suvalgė.

Tas pats atsitiko ir su kitais mirusiais jūreiviais. Tačiau atėjo lemtinga diena, kai vienas iš jų turėjo būti nužudytas tam, kad likusieji galėtų išgyventi. Galiausiai iš visos įgulos buvo išgelbėti tik 5 nariai.

7. Frencis Meri (angl. Francis Mary)

„Frencis Meri“ buvo laivas skirtas gabenti medieną. 1826 metais vasario 5 dieną laivas susitiko su stipriais vėjais, kurie nulaužė abu jo stiebus ir paliko jį dreifuoti jūroje. Maisto atsargos greitai išseko, tad laive buvę žmonės (kurių skaičius siekė 21) netrukus ėmė badauti.

Po kelių dienų mirė pirmoji auka, bet įgulos nariai dar nebuvo pasirengę išbandyti kanibalizmą. Tuo metu, kai mirė antrasis nelaimėlis, laive plaukiantys žmonės badavo jau 10 dienų. Miręs vyras buvo supjaustytas, jo mėsa išdžiovinta ir padalinta likusiems gyviesiems.

Taip pat buvo pasielgta ir su kitais mirusiais. Kai merdėjo laivo virėjas, jo žmona Ana Saunders (angl. Ann Saunders), pareiškė savo teises į jo nuosavybę, nuleido jam kraują ir pasisavino didžiąją mėsos dalį. Po to ji pati tapo laivo virėja ir be skrupulų propagavo kanibalizmą. Kai atvyko gelbėtojai, iš įgulos tebuvo likę 6 gyvieji.

8. Suvalgykim jauniausią

1884 metais turtingas Australijos teisininkas Džekas Vontas (angl. Jack Want), norėdamas pabrėžti savo socialinį statusą, nusipirko jachtą. Dar jis pasisamdė patyrusį jūrininką ir 3 padėjėjus jam į pagalbą, nes kažkaip juk reikėjo suvaldyti nemažą jachtą pavadinimu „Mignonetė“ (angl. Mignonette, liet. Razeta).

Taigi, vyrai pasirinko Pietų Atlanto kursą, susitiko su audra ir paskandino jachtą. Pasinaudodami gelbėjimosi valtimi, išsigelbėjo 4 vyrai. Gerdami savo pačių šlapimą, jie badavo jau 3 savaites. Tiesa, jiems kažkaip pavyko pagauti vėžlį, kurį suvalgė, o kraują išgėrė, bet tai padėties nepataisė.

Situacija pakrypo iki to, kad jie pradėjo galvoti apie burtų traukimą nusprendžiantį, kuris iš jų bus nužudytas ir suvalgytas. Galiausiai, jie nusprendė susidoroti su jauniausiu ir silpniausiu žmogumi gelbėjimosi valtyje – septyniolikmečiu Ričardu Parkeriu (angl. Richard Parker). Be jo daugiau niekas nenukentėjo, nes suvalgę savo valties draugą, jie buvo išgelbėti.

9. Sušalusi mėsa

Sibiro kalėjimai visada garsėjo žiaurumu. 1903 metais buvo raportuota apie tai, kad iš Sachalino salos kalėjimo pabėgo keturi vyrai. Du iš jų buvo pagauti. Bet kas atsitiko kitiems dviems? Pasirodo, kad jie buvo suvalgyti.

Vyrai neturėjo pakankamai atsargų ilgai kelionei per šaltį, taigi du iš jų tarpusavyje susitarė nugalabyti kitus du. Jie gėrė savo aukų kraują, jų mėsą supjaustė juostomis ir tas juostas dėjo ant sniego, kad sušaltų. Kai šie du buvo sučiupti, jie vis dar turėjo su savimi keletą tokių mėsos juostų.

10. Grylio ekspedicija

Istorijai žinoma daug ekspedicijų, kurios labai nenusisekė. Grylio ekspedicija kaip tik ir yra viena iš tokių. Ji prasidėjo 1881 metais, kai Jungtinių Valstijų leitenantui Adolfui Gryliui (angl. Adolphus Greely) buvo duota Arkties ekspedicijos užduotis. Į kelionę išvyko 25 vyrai, bet po išgelbėjimo 1884 metais, grįžo tik 6 iš jų.

Iš pradžių šie vyrai buvo laikomi didvyriais. Bet po dviejų mėnesių yla išlindo iš maišo – pasirodo, kad bent vienas ekspedicijos narys buvo nušautas ir suvalgytas. Valdžia bandė nuslėpti skandalą, tačiau palaikų autopsijos rezultatai patvirtino gandus apie kanibalizmą.