Kylanti Kretingos politikos žvaigždė Egidijus Viskontas: „Darbas valstybės tarnyboje gali teikti malonumą!“

„Kartais juokauju, jog mokyklos suole užrašyta svajonė užaugus tapti Seimo nariu ir baigtos teisės studijos Mykolo Romerio universitete atvedė dirbti į Lietuvos Respublikos Seimą“, – šypsojosi E. Viskontas, išgirdęs žurnalo „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partnerio, klausimą, ar ilgisi Vilniaus.

– O ko labiausiai pasigendate iš sostinės gyvenimo?

– Ne miesto, o jame likusių širdžiai artimų draugų, bendraminčių, bendros biografijos partnerių. Labiau jausmo ir būsenos, nei geografinės teritorijos. Natūralu, juk Vilnius labai kosmopolitiškas miestas. Tai – mano studijų miestas, ten mokiausi, tobulėjau, įgijau pirmųjų darbinių patirčių. Daug pirmų kartų ir dar daugiau nuostabių prisiminimų.

Seime užimtos skirtingos pareigos augino ir kaip žmogų, ir kaip viešojo sektoriaus specialistą. Dirbant Seime tarp itin skirtingų politikų susiformavo valstybės valdymo samprata ir praktiniai teisėkūros pagrindai. Dėl turimų kompetencijų buvau paskirtas eiti Žemės ūkio ministerijos viceministro pareigas. 

– Buvo nedrąsu?

– Neslėpsiu, jaunam Seimo darbuotojui tai – ir didžiulis pasitikėjimas, ir dar didesnė atsakomybė. Tapau atsakingas ne tik už savo asmeninį darbo rezultatą, bet ir už paskirtų kuruoti skyrių ir ministerijai pavaldžių institucijų darbą.

Darbas Vyriausioje rinkimų komisijoje suteikė progą iš arti „pačiupinėti“ visų rūšių rinkimus, darbo specifiką apygardose, koordinuojant organizacines veiklas.

Visose profesinėse sferose dirbau su itin skirtingų įsitikinimų ir interesų žmonėmis. Surasti kompromisus ir bendrus sutarimus sekėsi, nes esu dialogo žmogus. Stengiuosi būti diplomatiškas, jungti žmones, išgirsti visas puses ir priimti teisingus sprendimus. Sakyčiau, gal todėl ir melancholiškas ilgesys Vilniui susijęs tik su vidiniu žinojimu, kad einu teisingu keliu. 

– Kalbant plačiąja prasme, kas jums yra svarbu – kaip žmogui, kretingiškiui, Lietuvos socialdemokratų partijos nariui?

– Mano žmogiškosios vertybinės nuostatos ir politiniai įsitikinimai sutampa, nepaisant to, kad skirtingais amžiaus tarpsniais prioritetai kinta. Vieni dalykai, kaip sėkmingai baigti universitetą ar laimėti krepšinio varžybose, yra svarbūs, kai tau vos 20, ir visai kiti, kai gyvenimas atseikėja nemažą šūsnį pareigų ir atsakomybių už kitus.

Pasakysiu labai paprastai: šiame gyvenimo etape man svarbiausia padėti kitiems, nes tarnaudamas valstybei – tarnauji žmogui. Svarbu save įprasminti veikloje – tiek profesinėje, tiek visuomeninėje.

Dažnai sakau, kad medį su žeme suriša jo šaknys, o žmogų – gimtasis kraštas, jo identitetas. Man labai svarbu, koks ateityje bus mano gimtasis rajonas, kokioje aplinkoje gyvens ir ilsėsis jo žmonės.

Rajono raidą aktyviai sekiau ir gyvendamas Vilniuje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. O dabar, važinėdamas po rajoną, susitikdamas su žmonėmis, galvoje nuolat girdžiu klausimus, ar turėsime patogią infrastruktūrą, ar laiku gausime kokybiškas medicinos paslaugas, ar tenkins švietimo kokybė, ar į mūsų kraštą norės ateiti investuotojai ir galiausiai, ar jauni žmonės norės likti čia gyventi.

– Jau pusantrų metų dirbate Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriumi. Kokie yra jūsų šio darbo tarpsnio atradimai ir nusivylimai?

– Atėjau į šias pareigas neramiu politinės kaitos, įtampų bei konfliktų metu. Baigęs eiti viceministro pareigas, sprendžiau gyvenimo sudoku, ar likti Vilniuje, kur buvau kviečiamas eiti įvairias pareigas, ar pakeisti gyvenimo kryptį ir sugrįžti į tėviškę.

Niekada gyvenime nesirenku lengvų kelių, todėl Kretinga su visais to meto iššūkiais ir rūpesčiais tapo mano pasirinkimu. Juolab atėjau momentu, kuomet dar siautė COVID pandemija, po to prasidėjo nepateisinama Rusijos agresija, žaliavų tiekimo strigimai ir pan. Tačiau mėgstu iššūkius, nes tik juos įveikęs tampi tvirtesniu žmogumi ir geresniu specialistu. 

„Atradimais“ galėčiau vadinti ir mane pasitikusį, bet susiskaldžiusį ir su nerimu akyse žvelgiantį Kretingos rajono savivaldybės administracijos kolektyvą, ir netinkamai administruotas įvairias rangos darbų sutartis, ir įvairių nesibaigiančių teisminių procesų, mobingo apraiškas. Tikrai buvo neįprasta ateiti į tokią darbo aplinką, kurioje vyravo laukinių vakarų diktuojamos mados.

Mano darbo diena dažnai apima problemų spektrą, prasidedantį nuo gimdymo skyriaus iki kapo duobės. Kasdien spręsdamas įvairių savivaldybės sričių problemas, visada už jų matau ne raštą, ne biurokratinį veiksmą, o konkretų žmogų, kuriam jo problema šią akimirką yra gyvenimo epicentras. Tiek pats, tiek administracijos komanda stengiamės padėti ar bent surasti galimas išeitis, neperžengiant teisinio reglamentavimo ribų.

Per stipru būtų sakyti, kad darbinius santykius su savivaldybės vadovu ir jo aplinka laikau nusivylimu.

Naivu buvo tikėtis, kad opozicijos nariu save laikantis savivaldybės meras kvies mane rytinės kavos, tačiau, kad visus savo turimus resursus naudos savivaldybės administracijos darbui išbalansuoti, buvo netikėta. Tiek aš, tiek mano vadovaujami administracijos darbuotojai kartais jaučiamės vieno žmogaus asmeninio nepasitenkinimo įkaitais. 

Tiek aš pats, tiek administracijos žmonės esame optimistai, suprantantys, kad dirbame ne dėl politinių reitingų, ne dėl kai kurių politikų simpatijų, o pagal sąžinę ir tik dėl žmonių gerovės. 

– Kretingos rajono savivaldybės taryba gegužę vykusiame posėdyje išreiškė palaikymą Jūsų darbams ir jų tęstinumui, nepritardama interpeliacijai. Džiaugiatės?

– Jei atvirai, tai nuo pat interpeliacijos pradžios neleidau sau galvoti apie neigiamą scenarijų. Kuomet esi įsitikinęs, jog esi teisus, o priešininkų argumentai ir kaltinimai siūti baltais siūlais – tą padaryti nebuvo sunku.

Norėjosi kuo greičiau baigti tą procedūrą ir toliau sėsti prie darbų. Tikėjausi, kad pagaliau bus atverstas naujas lapas savivaldybės gyvenime, deja, bet šiandien matau, kad ūmus mero charakteris bei revanšo troškimas ima viršų ir konstruktyvumo darbe neatsiranda.

– Tiesą pasakius, už tai, kad tęstumėte pradėtus darbus, balsavo keliais Tarybos nariais daugiau, nei skiriant jus eiti administracijos direktoriaus pareigas. Ką jums tai sako?

– Jausmas dvejopas. Šitą politikų palaikymą aš vadinu suteiktu pasitikėjimo kreditu ir įpareigojimu dirbti toliau, dirbti aktyviau, siekiant bendrų rajono gyventojams svarbių rezultatų.

Žmogiškai džiugu, kad ne tik valdančiosios daugumos atstovai, bet ir kiti taryboje esantys politikai darbo procesus suvokia panašiai, pritaria administracijos įgyvendinamoms idėjoms ir yra pasirengę ne tik kritikuoti, bet ir pagelbėti patarimais, įžvalgomis ir konkrečiais pasiūlymais.

Visi politinio gyvenimo dalyviai supranta, kad taryba yra aukščiausia valdžia savivaldoje, o administracija – vykdytoja. Jei bus tvirtas politinis palaikymas – natūralu, kad sparčiau judės ir sprendimai, greičiau bus kuriama rajono gyventojams reikalinga infrastruktūra.

Manau, kad per tą trumpą laikotarpį, kuomet vadovauju administracijai, patys politikai mane pažino geriau ir suprato, kad mano tikslas yra padėti rajonui, pritaikant savo sukauptą patirtį bei žinias.

– Vis tik, koks juodas katinas perbėgo tarp jūsų ir mero Antano Kalniaus? Gal jį vasarą pakviesite paspirtuku kartu pasivažinėti ar alaus bokalą išgerti, kad viską vyriškai išsiaiškintumėte?

– Negaliu sakyti, kad turime kokių asmeninių nesutarimų ar konfliktų. Manau, kad pagrindinė takoskyra yra kartų skirtumai. Aš esu jaunas žmogus, kuris susiformavo nepriklausomoje Lietuvoje vakarietiškų vertybių pagrindu.

Esu apkeliavęs nemažą dalį pasaulio, nemažai laiko gyvenęs JAV. Neturiu genuose priespaudos elementų, kurie, labai apmaudu, ne vienoje lietuvių kartoje paliko randų. Į kolektyvą, darbo organizavimą žiūriu liberaliau. Norisi, kad ir valstybės tarnyboje dirbantys suprastų, jog darbas gali teikti malonumą. 

Man oponuojantis meras yra kitoje sistemoje augęs ir susiformavęs žmogus, kurio darbotvarkėje nėra vietos diplomatijai ir dialogui. Moto „viena nuomonė – viena tiesa“ yra įaugusi į mero kraują ir tai sunku pakeisti.

Net kilus mobingo skandalui bei pripažįstant, kad yra ūmaus charakterio, nesiteikė atsiprašyti įžeidinėjamų asmenų, tik leptelėjo, kad koks yra – toks yra ir keistis neketinąs. Man tokios vertybės yra svetimos. 

Išgerti šalto alaus karštą vasaros vakarą visada merą pakviesiu, tik paspirtuką šia proga jau geriau palikti saugiai namie (šypsosi).

– Jau nedaug liko šiai rajono valdžiai dirbti – rinkimai kitais metais. Ką dar norite spėti padaryti?

– Šios kadencijos paskutinieji metai netrukus persivers į antrąją pusę ir rinkimines nuotaikas pajusime dar aštriau nei iki šiol. Tikiuosi, kad administracija nebus įsukta į politinių intrigų sūkurį ir galės ramiai tęsti įprastus darbus. Kaip žinia, ateidamas į šias pareigas, išsakiau lūkestį, kad Kretingoje pasibaigtų amžiaus statybų era.

Tam skiriu daug savo laiko, energijos ir pastangų derybose su rangovais, kurie ne visada yra linkę geranoriškai susitarti ar juolab surasti bendrą vardiklį tarp savivaldybės lūkesčių ir jų prisiimtų įsipareigojimų.

Prioritetinis objektas – Kretingos sporto ir sveikatingumo centro statybos, kurias viliamės užbaigti iki šių metų pabaigos, kad gyventojai bei sporto bendruomenės galėtų naudotis šia modernia poilsiui, sveikatingumui ir rekreacijai pritaikyta erdve.

Tikiuosi, kad, esant palankiems vėjams, bus spėta pradėti ir Pranciškonų gimnazijos stadiono rekonstrukcijos bei centrinio miesto stadiono modernizavimo darbus.

Galėčiau vardyti daug kartais plika akimi ne taip pastebimų projektų, kaip apšvietimo modernizavimas, kuris vyksta ne tik Kretingos mieste, bet ir rajono gyvenvietėse, vandentvarkos projektų įgyvendinimas, švietimo įstaigų modernizavimas ir atnaujinimas, kultūrinių erdvių tvarkymas, gatvių asfaltavimas, pėsčiųjų ir dviratininkų takų įrengimas.

Matydamas, kiek gyventojų kreipiasi dėl gatvių remonto ar asfalto dangos įrengimo, aišku, norėčiau, jog būtų galima patenkinti daug didesnį poreikį nei iki šiol, kad nereikėtų pasirašinėti neigiamų atsakymų, bet savivaldybės biudžeto galimybės gana ribotos, o finansavimas valstybės biudžeto lėšomis ne toks intensyvus, kaip norėtųsi.

Taip pat esame išsikėlę ambicingą tikslą – įveiklinti per miestą tekančią Akmenos upę. Sutvarkę jos krantines, sukūrę tinkamą infrastruktūrą bei ją sujungę su pabaigta bei nuostabiai atrodančia centrine Vilniaus gatve, net neabejoju, pritrauksime dar daugiau turistų.

Dar praėjusiais metais palei upę pradėjome kirsti menkaverčius krūmynus, sukūrėme vizualinius sprendinius, šiais metais matome realias galimybes gauti finansavimą darbų pradžiai iš Lietuvos–Latvijos bendradarbiavimo projektų.

– Ar svarstytumėte kada nors vadovauti Kretingos rajono socialdemokratams? Ko būtinai siektumėte, sulaukęs bičiulių paramos?

– Lietuvos Respublikos socialdemokratų bendruomenei priklausau gana seniai, dalyvauju jų veiklose, pilietinėse iniciatyvose, socialdemokratinės idėjos man labai artimos.

Dar 2013 metais tapau Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos nariu. Pagrindinės socialdemokratinės idėjos – lygybė, teisybė, pažanga ir bendrystė – tai esminiai principai, siekiant valstybės, visuomenės, šiuo atveju ir Kretingos rajono gerovės.

Jeigu sulaukčiau iš Kretingos skyriaus partijos bičiulių siūlymo perimti skyriaus vairą, greičiausiai ilgai nesvarstęs sutikčiau. Idėjų, kuria linkme vystyti skyriaus veiklas, pritraukti jaunų partijos ideologijai artimų žmonių, turiu daug.

Pandemijos laikas pristabdė daug gražių socialdemokratiškų iniciatyvų, kurias galima organizuoti visuomenei, bendruomenėms. Norėčiau tai aktyvinti, nes ryšys ir bendravimas su kiekvienu žmogumi yra pamatinė vertybė. Tačiau esu komandos žmogus ir man visada svarbu bendro rezultato siekti drauge.

Ne vienas bičiulis man jau yra pasakęs, kad savo diplomatiniais gebėjimais galiu tapti ta jungiamąja grandimi tarp skirtingų kartų, skirtingų požiūrių, skirtingų charakterių. Jungti, vienyti ir siekti bendro tikslo turi gebėti kiekvienas vadovas, ir nesvarbu, ar tai partinė organizacija, ar valstybės ar savivaldybės įstaiga. 

– Kokią Kretingą matote ateityje, matydamas Europos Sąjungos norą eiti „žaliuoju“ keliu?

– Visų pirma, dar būdamas žemės ūkio viceministru daug dirbau bioekonomikos srityje. Sprendžiant šiuos klausimus teko atstovauti Lietuvai ir Briuselyje.

Tad Žaliasis kursas yra man suprantamas, artimas ir turiu didelį norą Kretingos rajoną padaryti žalesniu, ne tik sodinamais medžiais, bet ir elektros energija.

Turime puikias sąlygas vystyti vėjo jėgainių ir saulės elektrinių parkus Kretingos rajone. To siekdami, ne kartą susitikome ir su Energetikos ministru Dainiumi Kreiviu, ESO atstovais, LitGrid vadovu Roku Masiuliu. Esu dėkingas ir Kretingos rajono vicemerui, kuris taip pat stipriai įsigilinęs į šią temą ir daug padeda.

Turime didžiulį norą bei galimybių įgyvendinti projektą, kurio pagalba visas miesto apšvietimas, savivaldybei priklausančios įmonės ir įstaigos vartotų žaliąją energiją. Pradinius namų darbus jau esame pasirengę, tikimės įtikinti ministeriją ir įgyvendinti pilotinį projektą, kuris Kretingą pavers žaliuoju miestu.

– Kada atostogausite? Be ko neįsivaizduojate savo atostogų?

– Paprastai atostogauju vasarą ir atostogų neįsivaizduoju be kelionių, medžioklės, žvejybos ir knygų. Turiu tikslą pabuvoti visuose pasaulio žemynuose. Planus šiek tiek pakoregavo dvejus metus trukusi pandemija, dėl kurios „nuplaukė“ lėktuvo bilietai į Šri Lanką. Tikiuosi, kad artimoje ateityje pavyks aplankyti kitą šalį mano kelionių sąraše – Filipinus.

Vasarą taip pat aktyviai leidžiu gamtoje, mėgstu energijos pasisemti iš miške tvyrančios auros ar gaivių vėjo gūsių Kuršių mariose.

Blogu oru vasarą dažniausiai į rankas imu knygą. Ne veltui garsiųjų kūrinių „Gyvulių ūkis“ ir „1984“ autorius anglų rašytojas George'as Orwellas yra pasakęs: „Mes turime skaityti, kad suteiktume džiaugsmo savo sieloms“.