Kur po švenčių dedame kalėdines eglutes?

Sodyboje auginu eglę. Visoms savivaldybėms norėčiau pasiūlyti auginti savo aikštėse eglę. Praeis koks 10-15 metų ir užaugs. Ir nebereikės jų kirsti, pjauti, paskui galvoti, kur padėti.

Namuose aš jau daug metų tenkinuosi šakelėmis. Negaila jų nusipjauti nuo bet kurios eglės sodyboje. Pasidžiaugiu jomis - man kvapo, žalumo ir gyvumo visiškai užtenka. Ir padėti jas labai lengva. Kadangi turiu židinį, viskas grįžta atgal į gamtą. Tikra žiedinė arba tvarioji aplinka.

Eglutę puošiu tik Kūčių dieną, nes taip nuo vaikystės buvo įprasta. Mes, vaikai, su slidėmis iščiuoždavome ieškoti eglutės, parsiveždavome ir puošdavome tos dienos vakare, o Trijų Karalių dieną ją nurengdavome. Ir džiaugsmo per tas dvi savaites visiškai užteko. O kai papuošta eglė stovi tris mėnesius, ją matyti pasidaro tas pats, kas vonioje kabantį chalatą ar virtuvėje rankšluostį.

Tiesiog nepasidarau sau tokios problemos, kur po švenčių dėti kalėdinę eglutę. Ar bute būtinai reikia tos eglutės? Juk užtenka šakų. Yra senas mitinis mąstymo principas „pars pro toto“ - dalis atstoja visumą.

Šiemet Klaipėdos universiteto botanikos sodas turėjo labai gražią dovaną uostamiesčio miestiečiams - jie gavo pasodintą vazonėlyje vienerių metų eglutę, galima sakyti, tik šakelę. Kalėdiniam džiaugsmui sukurti kartais užtenka labai nedaug - tikrai nereikia 30 metrų aukščio medžio.

Jeigu sąžiningai pasakyti, tai papuoštą eglutę, jeigu ji būna dar graži, laikau iki sausio 14 d. Aš - liuteronė, pas mus paprastesnės tradicijos. O jeigu pradeda byrėti, tai nupuošiu sausio 6 d. Mokau anūkę surinkti visus žaisliukus, gražiai sudėsime juos, paskaitysime apie Tris Karalius. Darysiu tokią edukaciją.

Mano namuose paprastai būna mažutė eglutė, nes gyvenu daugiabutyje. Ji būna maždaug pusė mano ūgio. Kadangi turiu anūkų, stengiuosi visada pasipuošti ir po ja sudedu dovanas. Leisdavau ją puošti anūkei, o jei man kas nepatikdavo, vėliau perpuošdavau. Manau, reikia tą tradiciją išlaikyti.

Šiemet mano eglutė buvo nukirsta. Mačiau, buvo kažkoks nurodymas internete, kur sudėti nupuoštas šakas, eglutes, taip ir padarysiu. O ankstesniais metais turėdavau gyvą vazonėlyje. Gyvąsias vežu mamai į kaimą. Iš šešių eglučių tik viena yra neprigijusi.

Nupuošiant eglutę būna graudu. Suvoki, kad dar vieneri metai pasibaigė, prasideda kiti. Vasario pradžioje mano gimtadienis, tai galvoju, Dievuliau, ir vėl pasenau vienais metais. Kai buvau maža, mes visada važiuodavome į bažnytėlę su broliais, sakydavau eilėraštuką. Paskui mano vaikai prie kalėdinės eglutės sakydavo eilėraštukus ir gaudavo saldainių.

Pasakysiu atvirai, šiemet mano eglutė buvo turbūt dviejų sprindžių dydžio. Per daug nesivarginome, nes turime naują gyventoją katiną, kuris jaunas ir labai smalsus. Kad nebūtų bėdų, šiemet pasistatėme mažą. Bent jau ne taip skaudu buvo žiūrėti, kai ji po visą kambarį skraidė.

Anksčiau pirkdavome kėnį, pasodintą vazonėlyje. Mokėdavome šiek tiek brangiau, nes norėdavosi, kad jis tęstų gyvenimą. Išveždavome į kaimą ir pasodindavome. Deja, ne visada jie išgyveno. Supratau, kad kai kurie pardavėjai sukčiauja, pasodina vazonėlyje su sužalotomis šaknimis.

Kadangi šiemet mūsų eglutė dirbtinė, tai mums su ja atsisveikinti labai paprasta - nunešei į garažą, padėjai, ir viskas. Kartais aš žmonių nesuprantu. Padėtas konteineris nupuoštoms eglutės ir jiems sunku nunešti jas 5 metrus ir išmesti į jį.

Džiugina tai, kad atsiranda alternatyvų, kad po švenčių galima eglutes dovanoti zoologijos sodams, kur jas valgo kupranugariai. Tai bet kuriuo atveju gerai, jau ne be reikalo ta eglutė gyveno kelerius metus, kol užaugo. Dragūnų kvartale, būdavo, žmonės nuneša ir išmeta eglutes miške. Po keliasdešimt metų gal jos ir supus, bet prieš tai daug metų tiesiog voliosis.

Žmogus turi būti supratingas, atiduoti eglutę perdirbti ar biokurui gaminti. Žinoma, pats geriausias variantas - kai galima pasodinti, tik klausimas kur. Galėtų ir valdžia parodyti kokią nors iniciatyvą, paskirti žmonėms vietą, kur būtų galima eglutes sodinti. Kas žino, gal po 100 metų turėtume dar vieną Girulių mišką.

Laikausi tradicijos nupuošti eglutę per Tris Karalius. Tai ta diena, kai ji dar graži, bet jau pradeda mesti spyglius, tad nori nenori tenka nupuošti.

Šventės trunka trumpai. Jeigu jos tęstųsi ilgai, taptų gyvenimo rutina. Tiesiog stengiesi įsisąmonini, kad tas labai gražus etapas baigiasi ir to graudulio lieka ne tiek daug. Išmesdamas eglutę supranti, kad ji savo jau atitarnavo.

Šiemet labai atidžiai klausiausi diskusijos apie dirbtines ir gyvas eglutes. Man visada rūpi ekologija. Maniau, kad geriau ir ekologiškiau naudoti dirbtines eglutes, bet, pasirodo, gerokai ekologiškesnės yra gyvos eglutės. Vos ne 20 metų turi naudoti tą dirbtinę eglutę, kad atsipirktų jai pagaminti sunaudoti resursai. Tai mane nustebino ir nuramino, nes aš visą laiką blaškiausi tarp tikros ir dirbtinės eglutės.

Mes dabar esame perėję prie kėnių. Po švenčių paprastai juos išvežame į sodą. Esu girdėjusi, kad jų spygliukai apsaugo nuo invazinių šliužų, be to, jie yra puiki trąša. Tai jie tarsi antrą gyvenimą gyvena.

O su tomis eglutėmis buvo tikras vargas. Prie namų niekas jų nesurenka, turi nešti toliausiai, o spygliai byra... Būdavo neori ir negraži to medelio gyvavimo pabaiga. Dabar ji gerokai oresnė. Mes jį tiesiog sukarpome, sudedame patogiai ir išvežame į sodą.

Jau trečius metus turime dirbtinę eglutę, bet ji atrodo labai gražiai. Dėl kvapo galima atsinešti kelias šakeles. Neskubame jos puošti, kad neatsibostų. Jeigu būtų galimybė, mes ją ant lubų pakabintume, nes pas mus du katinai, suprantate. Vasarą jie kaime gyvena, o žiemą bute. Kai tik mes pastatome eglutę, jie dvi dienas ją griauna, įsibėgėja, puola ant tų šakų. Jokių žaislų negalime kabinti, nebent lemputes užmesti. Tokia paprasta pas mus eglutė. Paskui po kelių pokalbių, kad taip daryti negalima, mūsų katinai apsiramina.

Užtat mums nėra problemos, kur po švenčių dėti tą eglutę. Išmetamų gyvų eglučių gaila, nors jas gi specialiai kažkas augina, kad parduotų. Tiems, kurie laiko papuoštas eglutes visą mėnesį, nupuošiant jų negaila, būna atsidžiaugę.

Anksčiau turėjome mažytę, bet labai keistą eglutę. Nusipirkome ją vazone. Laikėme ją namuose, o paskui pasodinome mano dirbtuvių kieme. Ji auga iki šiol, bet kažkodėl yra maža. Ji nei vysta, nei ką, yra žalia, bet maža, iki pusės metro aukščio ir neauga į viršų, keistai atrodo. Kokia čia eglutė, nežinau. Gal kokia nors dekoratyvinė.