„Žmogus negali ilgai užsistovėti vienoje vietoje“

"Aktore tapau visai netyčia. Buvau įstojusi į Rytų kultūros ir afrikanistikos studijų programą Sankt Peterburge. Mokykloje turėjau gerus įvertinimus, tad įstojau į nemokamą vietą. Nors, žinoma, abejonių netrūko. Visgi laukė tolima kelionė, o tėvai padėti finansiškai man negalėjo. Taigi, turėjau priimti sprendimą - ar vykti į Sankt Peterburgą ir ten greta studijų ieškotis darbo, ar rinktis kokį nors lengvesnį variantą, pavyzdžiui, stoti mokytis kur nors Vilniuje arba Klaipėdoje. Kadangi uostamiestyje likti nenorėjau, pasirinkau kelias studijų kryptis Vilniuje. Taip pirmuoju numeriu prioritetų sąraše atsirado vaidyba.

Tais metais, kai stojau, kaip tik rinko Lietuvos rusų dramos teatro kursą. Taigi, pagalvojau, kad tai tikrai ganėtinai ryškus ženklas, nes toks kursas yra renkamas vieną kartą per 8-erius metus. Pradėjau studijuoti ne kaip žmogus, kuris labai norėjo tapti aktoriumi, o dėl to, kad tuo metu labai norėjosi naujų žinių", - pradėjo pasakoti aktorė.

Minėjote, kad nenorėjote likti uostamiestyje. Kodėl?

Jeigu tada man būtų buvę ne 19-a, o 25-eri, gal būčiau ir pasilikusi. Čia tikriausiai suveikė vadinamasis jaunatviškas maksimalizmas. Žinot, buvo toks mąstymas - o kaip aš čia liksiu šalia tėvų, kai visi draugai iš Klaipėdos išvažiuoja studijuoti į Vilnių? Kažkaip tuo metu atrodė, kad pasilikti uostamiestyje būtų „ne lygis“. Tai ir buvo pagrindinė priežastis - norėjosi ištrūkti iš namų (juokiasi).

Vis dėlto nuo aktorystės pasukote truputį kita linkme. Sukūrėte savo drabužių liniją KATAMARAN. Kaip tai nutiko? Kas paskatino imtis naujos veiklos?

Tiems, kas manęs nepažįsta, tikriausiai atrodo keistas šis mano sprendimas. Tačiau tie, kas mane pažįsta jau seniai, puikiai žino, kad beveik niekada neperku naujų rūbų. Perku tik labai retais atvejais, kai kažkas itin stipriai krenta į akį.

Nuo vaikystės kartu su mama rūbus siūdavomės pačios. Aišku, aš pati to nedariau (juokiasi). Tačiau aš visada labai gerai mokėjau kurti modelius. O mano mama visada svajojo tapti rūbų dizainere, ji puikiai įvaldžiusi ir siuvimo, ir kūrimo, ir konstravimo amatą. Tačiau jos pačios gyvenimas pasisuko į dailės pusę, o vėliau - į finansų sritį. Todėl ši svajonė taip ir nebuvo įgyvendinta.

Visada raginau ją pradėti kurti kažką savo, nes ji tikrai turi tam talentą ir sugebėjimų. Bet kadangi ji labai intravertiškas ir kuklus žmogus, tam jai nuolat trūko drąsos. Nors visada siuvo labai gražius ir kokybiškus proginius drabužius.

Taigi, atėjo metas, kai supratom, kad jau pakanka sėdėti rankas sudėjus ir nieko neveikti. Reikia bandyti kažką kurti - tegu ir mažais žingsneliais, savo pačių jėgomis ir finansais.

Na, o mano motyvacija labai paprasta: aš nenoriu visą gyvenimą dirbti biudžetinėje įstaigoje. Vienas dalykas - ilgainiui tai nebeužtikrina jokio augimo profesinėje srityje. Galiausiai visiems norisi gyventi oriai, o iš atlyginimo už teatrinius vaidmenis, manau, visi žino, išgyventi sudėtinga. Ir šiaip labai norėjosi pradėti kažką naujo, savo.

Galbūt ilgainiui tai pakeis aktorės profesiją ir taps pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu?

Aš turiu tokią idėją, gal labiau moto, kad negali žmogus ilgai užsistovėti vienoje vietoje. Juk po stovinčiu akmeniu vanduo neteka. Tam, kad neužsibūčiau teatre, ilgai kovojau, kad gaučiau meno kūrėjos statusą. Ir dabar aš galiu laisvai gauti paramą ir kurti profesionalųjį meną.

Dirbau apie 3 metus vien teatre ir to laiko man užteko, kad suprasčiau, jog reikia daryti dar kažką. Tada pasukau į rašymą, lankiau rašymo kūrybines dirbtuves, kurias vedė rašytojas Sigitas Parulskis. Pradėjau rašyti scenarijus performansams, spektakliams, monospektakliams, kad kaip savarankiška menininkė galėčiau susirinkti savo auditoriją ir vaidinti viena, be trupės.

Abejonių prieš pasirenkant studijų kryptį Jevgenija Karpikova turėjo nemažai. Tačiau vietoj Sankt Peterburgo vis dėlto pasirinko vaidybos studijas Vilniuje. Bartosz FRĄTCZAK nuotr.

Žinoma, tai irgi nėra lengva. Norint užsidirbti iš savo paties performanso, reikia nuolatos ieškoti rėmėjų. Aišku, galiu viską padaryti ir pati: išsinuomoti salę, susitarti dėl bilietų platinimo, pasisamdyti garso operatorių, apšvietėją ir t. t. Bet pardavęs bilietus tu tik padengsi visas išlaidas ir tikrai neužsidirbsi, jeigu šalia neturėsi žmogaus, kuris į tai investuotų.

Todėl manau, kad iš drabužių kūrimo kada nors bus galima pragyventi, ir aš tikrai norėčiau iki galo pasinerti ir dirbti šioje srityje. Bet, kaip mano mama sako, mes niekur neskubame ir viską darome dėl savęs. Jeigu neišeis, tai bent jau turėsime pilną spintą rūbų pačioms sau (juokiasi).

Aš apskritai visada noriu būti sąžininga ir klientui parduoti tokį daiktą, kurį pati mielai pirkčiau. Nors kol kas esame pradėjusios šią veiklą nuo kasdienių sportinių rūbų, tačiau neabejoju, kad ateityje pasiūla didės ir atsiras įvairesnių apdarų.

Šiuo metu kaip tik svarstau apie verslo vadybos studijas arba kažką, kas būtų susiję su dizainu. Nes pastebėjau, kad stokoju žinių, ypač kalbant apie organizavimą ir tam tikrų procesų valdymą. Vis dėlto nesinori mokytis vien tik iš savo klaidų. Šiais laikais viskas tikrai labai greitai juda, o man norisi neatsilikti.

Kokia buvo pradžia ir apskritai - koks yra drabužio gimimo kelias?

Pradėjome pirmiausia nuo technikos supirkimo. Atrodė, kad tai bus labai sunku, nes technika pigi nebūna. Taigi nusipirkome tokią, kurios visiškai užteks verslo pradžiai ir kuri rūbus leidžia siūti maksimaliai kokybiškai.

Vėliau pradėjome ieškoti medžiagų, kas, pasirodo, yra pats sunkiausias dalykas.

Mes niekada neparduosime klientui daikto, kurio nebūsime išbandžiusios pačios. O tam, kad išbandytum, reikia užsakyti medžiagą, pasiūti rūbą ir kelis kartus jį išskalbti. Buvo situacija, kai nusipirkome medžiagą, pasiuvome apdarą, išskalbėme jį, o tada pamatėme, kad per siūles audinys pradėjo trupėti. Medžiaga buvo labai nekokybiška. Taigi, tokiais būdais ieškome tiekėjų. Šis procesas taip pat ilgai užtrunka.

Pavadinimas atsirado ne tik norint įamžinti jaukų šeimos prisiminimą. Jevgenijos Karpikovos teigimu, buvo svarbu akcentuoti išskirtinį klaipėdietišką orą, kuriam kiekvienas kasdien turi būti pasiruošęs. Asmeninio archyvo nuotr.

Jūsų kuriami drabužiai skirti laisvalaikiui. Kodėl?

Nuo casual sportswear, rūbų, kurie skirti ne sportavimui, o labiau kasdieniam nešiojimui, pradėjome todėl, kad kurdamos patį „brandą“ galvojome, jog jis būtinai turi būti susietas su Klaipėda. O kas yra Klaipėda? Tai - permainingas oras, kai bet kada gali prapliupti lietus, o tu gali būti tam nepasiruošęs. Galiausiai tai jūra ir stiprus vėjas. Todėl privaloma ne tik būti pasiruošusiems visiems šiems faktoriams, bet ir patogiai jaustis.

Pirmieji mūsų sukurti rūbai buvo bluzonai, dar kitaip vadinami džemperiais arba „hoodie“. Pradėjome nuo vieno bendro dydžio visiems (oversize), nes jų tikrai labai sunku rasti, ir nuo dryžuotų marškinėlių.

Kai prieš kelias savaites atostogavau Klaipėdoje, pati išbandžiau šiuos apdarus ir supratau, kad tai tikrai labai geras sumanymas ir sprendimas. Nes kai buvau prie jūros, žinojau, kad lis. O kadangi turėjau tik vieną savaitę atostogų - negalėjau jos neišnaudoti, tad būnant prie jūros džemperis mane tikrai išgelbėjo.

Kaip atsirado jūsų drabužių linijos pavadinimas?

Klaipėda manęs nepaleidžia iki šiol, nepaisant to, kad Vilniuje gyvenu jau apie 11 metų. Man labai trūksta vėjo ir jūros, todėl grįžtu čia ganėtinai dažnai ir nieko negaliu su savimi padaryti. Kokius 3 mėnesius, atsimenu, kai grįždavau, kartu su mama, sėdėdamos virtuvėje, svarstėm, kokį pavadinimą čia sugalvojus, kuris būtų ir apie Klaipėdą, ir apie jūrą su vėju, kad drauge atspindėtų stilių ir komfortą.

O katamaranas iš atminties išplaukė visai netikėtai. Kažkurią vasarą plaukėme juo Danės upe, ir mano mama nusprendė pajuokauti - nuvairavo tą „agregatą“ link fontano. Visi labai smarkiai sušlapome ir jau tada sakiau, kaip būtų gera turėti kokį lietpaltį arba šiltesnį rūbą (juokiasi). Dabar kai pagalvoju, geresnio pavadinimo net nebuvo galima rasti.

Po ilgo gydymo ir sunkaus gyvenimo periodo aktorė visiškai pakeitė požiūrį į aktorystę ir besąlygišką atsidavimą šiam darbui. Asmenino archyvo nuotr.

Ar nebijote konkurencijos? Vis dėlto drabužių dizainerių Lietuvoje tikrai nemažai.

Žinau, kad rūbų kūrėjų ir vardų mūsų šalyje yra daug. Bet pati pirkdama kokį nors rūbą iš neseniai atsiradusių ar jau vardą pelniusių dizainerių, noriu matyti kokybę ir kiek skalbimų šita medžiaga man atlaikys. Tad galiu drąsiai teigti, kad geros kokybės trikotažinių rūbų rasti yra sunku.

O kadangi už savo kuriamų apdarų kokybę esu atsakinga tik aš pati, vadinasi, darysiu viską, kad tik jie būtų patvarūs, nebluktų ir nesipumpuruotų. Aišku, pirkėjas taip pat turi atidžiai skaityti nurodymus, kaip reikia skalbti apdarą. Nes pagrindinė rūbo sugadinimo priežastis - etiketėje pateikiamos informacijos nepaisymas.

Turėjote rimtų sveikatos problemų, ilgai gulėjote gydymo įstaigoje. Po šios nelaimės parašėte knygą „Stigmos“. Kokią įtaką patirtos traumos padarė jūsų kūrybai?

Taip, knygą „Stigmos“ parašiau remdamasi savo pačios išgyvenimais, kurių pasekmė - randai. Buvo toks laikotarpis, kai gulėjau ligoninėje. Gydymas užtruko apie pusantrų metų. Mano koja buvo paralyžiuota ir tuo metu nelabai galėjau vaidinti. Tada pagrindiniu mano tikslu tapo gydymasis. Žinoma, buvo tokių dienų, kai kolegos ateidavo ir kviesdavo mane vaidinti, nes nebuvo kam manęs pakeisti. Atsisakiau. Spektaklį žiūrovai anksčiau ar vėliau pamirš, tave ras kuo pakeisti, o spektaklio žiūrovas net nepastebės, kad ten turėjai vaidinti tu. Visgi sveikata yra tas dalykas, kuris bus su tavimi visą gyvenimą, todėl pirmenybę turi skirti būtent jai.

Po šitos traumos mano nuomonė apie besąlygišką atsidavimą teatrui labai pasikeitė. Ir šiandien, jeigu matau, kad teatras reikalauja kažkokios mano aukos, aš tikrai atsisakysiu. Tuo labiau kad kai trupėje yra tiek žmonių, manau, kompromisų net negali būti.

Norėčiau pereiti prie dar vienos stigmų temos. Antsvoris, netobulumas, mūsų fiziologiniai ir psichologiniai randai... Tai yra tai, kuo mes šiandien visi gyvename, ir, atrodo, labai garsiai kalbame apie tai, tačiau sykiu vis vien tai neigiame, nes visuomenė šiuos dalykus dar sunkiai priima. Tad norėčiau pasikalbėti apie jūsų novelių knygą „Stigmos“. Kokia yra jūsų pačios istorija? Kas sudėta į šią knygą ir kokiai auditorijai ji skirta?

Ji yra skirta visiems - nuo mokyklinio amžiaus iki pat senatvės, bet kurių interesų žmonėms. Tai knyga apie mus visus. Aš pati turiu gan daug randų, todėl mano idėja buvo įsiamžinti nuotraukose, kurias padarė Kaune gyvenantis fotomenininkas, ieškojęs kitokių žmonių savo fotosesijai. Buvau pirmoji, atvykusi pas jį. Vėliau labai susibendravome ir pasiūliau jam padaryti performansą. Sutarėme, kad jis fotografuos žmones, o prie nuotraukų bus mano tekstai. Tokia buvo pirminė idėja. Vėliau išėjo taip, kad parašiau knygą, o jis pasiūlė man ją išleisti.

Tad kol aš karantino metu rašiau knygą, jis darė fotosesijas. Į jas atvyko patys įvairiausi žmonės su savo fiziologiniais randais: vieni - po stuburo operacijos, kiti - po nudegimų ir t. t. Fotoknygoje šalia jo darytų nuotraukų yra mano rašytos istorijos.

Gaila, kad dėl pandemijos spėjau parodyti tik vieną performansą Babtyno dvare. Buvo užsiregistravę apie 100 žmonių į šį pasirodymą, tačiau nebuvo nė vieno, kuris būtų išėjęs iš jo nesupratęs šios temos.

Galbūt šį performansą išvys ir Klaipėdos gyventojai?

Labai norėčiau parodyti jį uostamiesčio gyventojams, tik bėda ta, kad pačiai susirasti tam skirtą patalpą yra ganėtinai sudėtinga. Tad galbūt kas nors susidomės ir pasiūlys kokią nors erdvę (juokiasi). Man tinka viskas - tiek biblioteka, tiek mažas teatras, tiek kavinė. Svarbiausia, kad pandemija vėl nesutrukdytų visiems projektams.

Jau ilgai gyvenate Vilniuje, tačiau esate klaipėdietė. Nesvarstėte galimybės kada nors grįžti į uostamiestį?

Aš dažnai čia grįžtu ir svarstau, kad galbūt kada nors visai norėčiau vėl čia gyventi, nes Vilniuje man labai trūksta to paprastumo. Pajutus liūdesį, čia, Klaipėdoje, labai greitai galima persikelti keltu į Smiltynę ir jau iš karto darosi lengviau kvėpuoti, ir tas vėjas labai padeda... Man kartkartėmis reikia kažkur pabėgti, o sostinėje pabėgti nelabai yra kur.

Aišku, šiuo metu neturiu galimybės sugrįžti, bet, manau, kai jau norėsis labiau šeimyniško gyvenimo, Klaipėda, net neabejoju, tam bus geriausias miestas.