Vytautui Mačerniui – 100: meilė be laimingos pabaigos ir įvertinimas po mirties

V. Mačerniui teko laimė įsimylėti, tačiau jo meilės istorija neturėjo laimingos pabaigos. Poetą sužavėjo Kaune teisę studijavusi Bronė Vildžiūnaitė , su kuria poetas tikėjosi sukurti šeimą.

Iš arčiau į šią meilės istoriją pažvelgė rašyta, Maironio muziejaus vadovė Aldona Ruseckaitė – šiemet buvo pakartotinai išleista jos knyga „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“. Knygoje remiamasi poeto Bronei parašytais laiškais, liudijančiais jo dvasinius išgyvenimus, pakilimus ir krizes, kūrybos psichologiją. Būtent šį poeto ryšį su B. Vildžiūnaite liudijantis palikimas rašytojai A. Ruseckaitei padėjo jautriai atkurti ir iš naujo pažinti V. Mačernį. Be minėtų V. Mačernio laiškų mylimajai, A. Ruseckaitė rėmėsi ir jo sužadėtinės atsiminimais.

Išsaugoti meilės laiškai

Maironio muziejus 2016 m. B. Vildžiūnaitei sulaukus 96 metų, gavo ypatingą dovaną – poeto mylimajai nuo 1941 m. gruodžio iki 1944 m. birželio rašytus laiškus.

„Savo bičiulei Irenai Raugalaitei, pavedusi brangią dovaną atvežti į Maironio lietuvių literatūros muziejų, įteikė tokį laiškelį: „Aš, Bronė Vildžiūnaitė, perduodu Maironio lietuvių literatūros muziejui išlikusius Vytauto Mačernio man rašytus laiškus (32 vnt.)“, - skelbė muziejus.

Laiškai nėra paslaptis, nes buvo išspausdinti knygoje, kurią parengė Vytautas Kubilius dar 1990 metais, bet iki tol Bronė buvo leidusi paskelbti tik laiškų fragmentų, kuriuose V. Mačernis rašė apie kūrybą ar gyvenimo prasmę. B. Vildžiūnaitė visada teigė, kad jų meilės istorija – tik jų dviejų paslaptis, bet galiausiai leido publikuoti ir šiuos laiškus.

„Ilgai prisiminiau tą akimirką, kai pirmąkart pamačiau Vytauto akis. Banalu – akys buvo lemtis. Nežinau, ar tuo metu tikėjau likimu – buvau maištautoja, priešgyna, o štai Vytauto akys buvo lemtis. Ar jis Dievo skirtas? Galbūt… O gal ne, gal pati nusipelniau ir gavau kaip bausmę? Juk buvau gavusi didžiulę dovaną – Vytauto akis, bet vėliau, po jo mirties, supratau, kad pati šią dovaną tolinau nuo savęs, nes atrodė, kad gyvenimas bus ilgas, nepertraukiamas kelias, ir viską suspėsime…“ - A. Ruseckaitės knygoje cituojama B. Vildžiūnaitė.

„Kartais guosdavosi, kad tik apie mane galvoja, nieko negali dirbti, susikaupti, nors mintis turėtų skirti poezijai. Aiškindavo: kai mes vienas kitą mylime, esame ramūs, nėra kančios, nėra ir įkvėpimo rašyti. Sykiais suprasdavau, kad lyg tyčiomis kursto barnį, žiebia konfliktą, tada užsidaro, kankinasi… Vytautas buvo prieštarų žmogus – jam ir taip, ir kitaip negerai – čia jis norėdavo manęs kaip nuosavybės, čia jau man suteikdavo laisvę. Jis daug prisikentėjo ir vienatvėje, ir tarp žmonių, nors prisipažino, kad jam užtenka savęs ir savų minčių, tačiau šie žodžiai nebuvo gryna tiesa. Kai mudu Vilniuje laiką leisdavome kartu, kai gyvenome savo meile, net nutolome nuo draugų, bendramokslių, mums užteko vienam kito ir viskas buvo gerai. Tačiau kai atsiskirdavome, prasidėdavo tikra drama. Galbūt dėl to jis visus eilėraščius ir parašė Šarnelėje, toli nuo manęs…“ – pasakojo V. Mačernio mylimoji.

B. Kleinausko teigimu, V. Mačernio ir B. Vildžiūnaitės jausmai nelabai patiko abiejų motinoms. Bronė vengė važiuoti į Šarnelę, nes jos nemėgo Vytauto motina ir brolis. O porai susižadėjus priešintis jaunuolių santuokai ėmė ir Bronės mama. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę leidimą tuoktis – leidimas buvo išduotas 1943 metų rugpjūčio 12 dienai, tačiau vestuvės neįvyko.

Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą.

Maironio muziejaus nuotr.

Atsitiktinė žūtis

Kaip ir daugelis jaunų žmonių, V. Mačernis, negalėdamas susitaikyti su sovietinės valdžios atėjimu, nusprendė pasitraukti į Vakarus. 1944 m. spalio 7 d., palikęs bendrakeleivį Donatą Banionį, V. Mačernis vežimu važiavo į Žemaičių Kalvariją apsidairyti, ar ten nėra rusų. Tuo metu iš kitos pusės riedėjo rusų tankas, kuris, norėdamas patikrinti, ar miestelyje yra vokiečių, paleido vienintelį kontrolinį šūvį.

Viena sviedinio skeveldra buvo lemtinga – pataikė tiesiai į V. Mačernį. Vytautą, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys nuvežė įprastu maršrutu – į draugų Jurkų kiemą.

Remiantis užrašytais poeto artimųjų ir kitų žmonių pasakojimais, kitą dieną brolis Vladas, namiškiai ir keli kaimynai sukalė karstą ir skubėjo į Žemaičių Kalvariją jį palaidoti. Tačiau netoli miestelio jau krito artilerijos sviediniai, todėl nuspręsta paskubomis poetą palaidoti gimtojoje Šarnelėje. Išrinkta vieta – ant kalnelio, kurį V. Mačernis labai mėgo: tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų.

Kapą šiuo metu prižiūri Šarnelės kaimo bendruomenė.

„Kapas kuklus, koks buvo ir Vytautas“, - sakė B. Kleinauskas.

Muziejuje šiuo metu saugoma viena iš to lemtingo sviedinio skeveldrų. Ji buvo rasta įsmigusi į vieną koplyčios, prie kurios žuvo poetas, sieną. 2012 metais restauruojant koplyčią skeveldrą aptikęs žmogus radinį perdavė muziejui.

Kūryba išleista po mirties

Atskiras stendas muziejuje skirtas poeto kūrybai įamžinti. Deja, originalių rankraščių, paliktų paties V. Mačernio, neišliko. Po jo žūties sesuo Valerija užkasė rankraščius. Sužadėtinė Bronė apie mirtį sužinojo daug vėliau, atvyko į Šarnelę išsaugoti tekstų, tačiau atkasus rankraščius buvo pamatyta, kad popieriai jau buvo suirę. D. Banionis atidavė savo turėtus Mačernio rankraščius, dalį išsaugojo persirašę draugai ir bendramoksliai.

Muziejuje galima pamatyti, kaip atrodė knygos pirmasis lietuviškai išspausdintas poezijos rinkinys „Žmogaus apnuoginta širdis“, išleistas 1970 metais. Viename iš egzempliorių V. Mačernio motina Elžbieta 1971 metais buvo ranka įrašiusi žemaitiškus žodžius „Vaka, musu Vytauts vėl yr gyvs“. Deja, ši knyga su mamos įrašu kažkur dingo.

B. Kleinauskas sakė, kad dabar vėl galima sakyti „Vytauts tikra yr gyvs“, mat į muziejų plūsta žmonės, trokštantys pažinti poeto gyvenimą ir kūrybą. Žemaičių Kalvarijoje vyksta įvairūs renginiai, susirenka gausybė žmonių. Šiemet ypač jaučiamas antplūdis.

„Visada žmonės juo domėjosi. Na, gal ne tiek, kiek dabar, bet Mačernis Lietuvoje yra mėgstamas, ypač tarp jaunimo“, - akcentavo B. Kleinauskas.

Jis pabrėžė, kad užsienyje V. Mačernio kūryba buvo pradėta spausdinti kur kas anksčiau.

„Šios „Vizijos“ Italijoje buvo išspausdintos 4 metai po jo žūties, 1948 metais“, - rodydamas polietileniniame aplanke laikomą senutėlį leidinio originalą sakė B. Kleinauskas.

Dar viena V. Mačernio poezijos knyga buvo išleista Čikagoje 1960 metais.

Pasak gido, pamažu V. Mačernio poezija plito Lietuvoje, bet jis priklausė autoriams, kurie sovietinės valdžios nebuvo leidžiami laisvai skaityti.

„Jis turėjo nemažai filosofinio, religinio turinio. Be to, įtakos turėjo ir tai, kad V. Mačernio brolis Vladas buvo partizanas, tėvai buvo stambūs ūkininkai“, - pažymėjo pašnekovas.

Poeto eilėraščiai per draugus plito nuorašais. Vytautas mėgo dovanoti savo rankraščius, išsiųsdavo juos laiškuose.