Vytautas Mačernis garsėjo intelektualia, jautria, subtilia kūryba: Sonetai „Metai“

VE.LT

2024-02-10 07:01

Plungės rajone, Šarnelės kaime, gimęs jauniausiu Lietuvos literatūros klasiku įvardijamas poetas Vytautas Mačernis garsėjo intelektualia, jautria, subtilia kūryba. Deja, mirtis V. Mačernį pasiglemžė vos 23-ejų. Prisimindami prasmingą iškilaus Lietuvos poeto kūrybą, skelbiame jo eilėraščius.

Pavasario sonetai

Dideli ir monotoniški, ir abejingi
Upių vandenys tekėjimu masyvišku, plačiu
Liejasi per lygumas. Nuo jų šnerėjimo sultingo
Svaigsta žemė lyg moteris nuo mylimojo kuždesių.

Ir jos įsčius, juodas, supelijęs, išdraskytas,
Susimaišo su derlingu, atneštu dumblu;
O paskui ateina šiltas, ūkanotas rytas,
Ir iš vandenų ir žemės dulkių sumišų

Gimsta vėl Pavasaris. Gražus kaip Dievas jaunas:
Jojo kūną pirmas kvepiantis lietus nuplauna
Ir pribarsto plaukus vos pražydusių žiedų.

Užsimetęs ant pečių plačiųjų skraistę žalią,
Eina jis per žemę. Jam žaibai nušviečia kelią,
Naktimis nupuldami iš debesų juodų.

Šarnelė, 1944.IV.14

Ūždamas per dangų šiltas marių vėjas
Neša grįžtančius paukščius per vandenis plačius
Ir dainuodamas, į sausumą atėjęs,
Išmeta iš medžių jų supuvusius lizdus,

Jis ateina šniokšdamas per lygumas pilkąsias…
Nuo dangaus šiurkščiai nuplėšia debesų skaras:
Saulės kamuolys plačiai palieja žemėn tąsyk
Virpuliuojančios ir plūstančios ugnies upes.

Medžių pumpurai pilki, poškėdami dusliai,
Aižėja ir skleidžiasi gleivėtais lapais
Ir toli aplinkui nirtulingai kvepia.

Džiūsta vėjuje ir saulėje visi keliai;
Ir širdis, į tolumas melsvas įsižiūrėjus,
Jais norėtų skrist tolyn, kaip skrenda vėjas.

Šarnelė, 1944.IV.15

Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus:
Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių
Ir moteris, ir saulę, ir sapnus.

Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,
Aš paragausiu, vynas ar svaigus,
Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,
Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;

Ir mylimos nerūpestingą veidą
Lengvai palietęs pirštais virpančiais,
Triukšmingai muzikai aplinkui aidint

Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.

Šarnelė, 1944.IV.20

Miško gilumoj srauniam šaltiny
Maudos nimfos, išsipynę plaukus.
Mėnesienoj kūnai jų auksiniai
Lūždami vandens paviršium plaukia.

Kai jos šoka, žaidžia ir dainuoja,
Nuo dainų pabunda visas miškas;
O šaltinis upeliu sraviuoju
Joms po kojų puldamas ištyška.

Netoli, prie medžio prisiglaudęs,
Gaurakojis, negražus satyras
Seka, kaip jos taškosi ir maudos.

Jį pamatę, klykdamos per girią,
Tartum vanago paukštyčiai užkluptieji
Nimfos, vejamos satyro, skrieja.

Šarnelė, 1944.IV.21

Ant linkstančių, ilgų kotelių pasikėlę,
Plačiom apykaklaitėm iš žaliųjų lapų
Lyg oriento pypkininkai sodo gėlės,
Gražiai ratu sustoję, skleidžia dūmą kvapų.

O bitės skambų rezginį aplinkui pina;
Jos, nuo kvapų apsvaigę, į žolynus puola
Ir ten, lyg tie girtuokliai, įsigėrę vyno,
Iš lėto rėplina per aksominę žolę.

O gėlės, dideles, gražias akis išplėtę,
Plonyčiais jų sparnais atsistebėt negali,
Kai jos aptingę vartosi ant lapo žalio.

Bet, jas pamiršę, vakaro vėsoj virpėti
Ir žemėn linkti jų ilgi koteliai ima;
Ir gražios akys merkias pilnos pavargimo.

Šarnelė, 1944.V.13

Šiandien norėčiau išsitiest kur miško aikštėj
Ir taip, pusiau budėdamas, pusiau sapne,
Klausytis vėjo, kurs po plačią girią vaikšto,
Viršūnių įsuptų daina ramindamas mane.

Norėčiau metų tūkstantį aš taip tysoti
Su neaiškiai suvokiamu gyvybės jutimu,
Kol samanom apaugtų sąnariai žaizdoti
Ir sieloj taptų kaip tvėrimo dienoje ramu.

Aš pavargau pasaulyje, tai, poilsio išsilgęs,
Norėčiau kartą ties beribiais vandenais,
Kur šiltas vėjas pabučiavimais drėgnais

Prabėgdamas liepsnojančias žaizdas suvilgo, -
Ištiesti sąnarius ir įkvėpimais pakiliais
Ramiai ritmuoti visą amžinybę ilgą.

Šarnelė, 1944.V.15

Ramus ir saulėtas sekmadienis miške…
Ties ežeru beržai į vandenį palinkę.
Viršūnės nušviestos šviesa gelsvai blyškia;
Ir saulėj virpa skaidrios tolumos aplinkui.

Tu ateini taku lyg šokdama, lengvai…
Viršum galvos linguoja medžių šakos:
Ir iš toli matyt, kaip išpinti plaukai
Srovėm auksinėm ant pečių lieknųjų teka.

Tu prieini, mane bučiuoji ir šypsai;
Ir tavo sodrios, švytinčios kaip liepsnos lūpos
Yra lyg du pavasario ugnies žiedai.

O taip ramu, ir saulėje beržai vos supas:
Pro jų viršūnes matos tolimas dangus,
Sapnuojantis kaitraus vidurdienio sapnus.

Šarnelė, 1944.VI.2

Šilta pavakarė: žavi šviesiais plaukais mergytė,
Lyg peteliškė margu rūbeliu, ranka maža,
Įbridus į rugius, priskynė glėbį mėlynų akyčių
Ir grįžta į namus laukų žaliuojančia ežia.

Jinai yra pavargusi, perdien labai nusikamavus,
Ji sėdas truputį pasiilsėti ant vejos:
Namuose ant kiekvieno stalo – padėklėliai žavūs,
Bet kas tenai pamerktų vakarais gėles be jos…

Ji valandėlę atsikvėps ir tuoj namo skubės:
Ji pratiesia rankutę su gėlėm, jon padeda galvytę;
Saldusis miegas užpilia žieduos paskendusias akis.

Mama ateina. Ji gražiausią gėlę parugės
Iš laimės daugel kartų lūpom virpančiom palyti
Ir nešasi namo. Ji ten gražiai žydės ir nepavys.

Šarnelė, 1944.VI.9

Vieną vakarą nerūpestingą,
Kai, berniukų apsupta, juokausi
Ir kalbėsi: “Man visi patinkat,
Ir kiekvienas jūsų man brangiausias”, –

Pamatysi vieną ir sustosi –
Gal jisai nė žodžio tau nepasakys,
O paeisi ir pačius rinktuosius
Žodelius kalbėsi apie jo akis;

Tą nerūpestingą vakarą pakeis
Naktys ilgos, vienišos… Parpuolus
Melsies, ir žingsniuosi, ir liūdėsi;

Ir pajuodusiais nuo verksmo paakiais
Rytą, prieš nusvirdama į guolį,
Abejingai saulėn pažiūrėsi.

Šarnelė, 1944.VI.15

Sapnuojančio medžio pavėsy
Tylėdami žaidžia vaikai:
Galvutės papurusios, šviesios
Krūvon susiglaudę taikiai.

Supiltosios pilys iš smėlio
Atsimuša jų akyse
Džiaugsmingose… kartais ir vėlei
Kažko neramiai liūdnose.

Atodūsiu karštu, kvapiu
Į veidus jiems pūsteli vėjas…
Jie meta žaislus ir keliu

Pro sodą nubėga prie upės,
Kur stebi, kaip vandenys liejas,
Ant kranto lyg paukščiai sutūpę.

Šarnelė, 1944.VI.20

Vasaros sonetai

Atleisk, režisieriau, aš taip esu išsekęs…
Mane nuvargino kasdien vis rolės naujos.
Tu pažiūrėki: kokios mano tuščios ir negyvos akys,
Ir jau širdies seniai nebepasiekia kraujas.

Aš kažkada tikėjaus rasti personažą,
Kuriuo galėčiau savo sielą išsakyti,
Bet ką radau, tebuvo gestai, mimikos ir žodžiai gražūs,
Ir tas betikslis blaškymasis scenoje mažytėj.

Veltui, režisieriau, kažko vaidinime ieškojome…
Dabar aš eisiu ir vaidinsiu, rolės nepaskaitęs,
Ir paskutinėj scenoj taip suriksiu: “Mano siela mirė”,

Pratrūksiu tokiu širdį draskančiu raudojimu,
Kad ložėj kažin kur nualps išbalusi mergaitė
Ir salėje žiūrovai bus ilgai nuo išgąsčio pastirę.

Šarnelė, 1944.VII.13

Iš varginančio triukšmo, gatvių dulkinų ir saulės
Aš vėl grįžau į šešėliuotus, pamirštus namus,
Ir lyg spalvotas sapnas dar vaidenasi pasaulis,
Dar matos gatvėmis žmonių plaukimas neramus.

Aš sėdžiu, ugnyje burna, liguistai spindi akys…
Už sienos girdisi dainavimas kurtus, tylus
Jaunos sesers… Į langus atsimušdamos plaštakės
Gelsvais milteliais nuberia įtrūkusius stiklus.

Toli už lango pievom vaikšto saulė ir šešėliai,
O dar toliau ant kalno snaudžia ramūs tvenkiniai…
Užmik ir tu, širdie, kuri tiek liūdesio pakėlei,

Kurią praeivių smalsūs žvilgsniai įžeidė giliai…
Ant stalo miega pasmerktos mažytės lauko gėlės,
Už lango dūzgia medumi apsunkę bitės ir vabzdžiai.

Šarnelė, 1944.V11.14

Nuotr. /maironiomuziejus.lt/

Rudens sonetai

Prie lango parimus nubodo
Žiūrėt amžinai į paniurusį dangų,
Kai debesys plauko pajuodę virš sodo
Ir ūkanos tolumas dengia.

Lig kaulų drėgmė įsisunkus
Numirėlio pirštais širdies prisiliečia.
O mintys kaip nuodėmės sunkios
Vis renkasi knibždančiais spiečiais.

Tokiom valandom išsiilgsti kitos sau tėvynės,
Šalies, ten, kur Bachas linksmai geria vyną;
Regi Botičelio “Pavasarį” soduose:

Ten saulė… Po medžiais mergaitės, žiedais apsikaišę
Ir žvilgsniais ilgais, lyg nuo meilės pakvaišę,
Kaip ilgesio fėjos mums rodosi.

Dieną pilką ir šaltą – nejaukią
Jau vėlyvo rudens baruose
Dega ugnys, sukurtos palaukėj,-
Skraido varnos tirštai pažeme.

Rodos, mintį neryškią dūmoja
Apsiblausę ir tylūs miškai,
Ir švyluoja rusvi uogienojai,-
Kelia galvas pliki stagarai.

Aš einu, bet nelinksmas, savin įsitraukęs,
Per rugienas, daržus ir palaukes,
Pilnas sopulio didžio, sunkios nežinios,

Negalėdamas savęs nuraminti,
Kartodams nublukusią mintį:
Ar svarbu, kokios mintys tave nukamuos.

Šarnelė, 1943.IX.14

Pirmą kartą sutikau ją vieną,
Grįžtančią per parką takeliu.
Sužibėjo lyg dvi ugnys pro blakstienas
Akys, klausiančios: kas tu?

Bet nei vieno žodžio nepratarę
Išgyvenom visą vasarą kartu.
Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė
Už puikumą išdidžių širdžių.

Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę
Savo ilgesio ir degančios kančios;
O reikėjo tart tik vieną žodį…

Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:
Ji veltui kasnakt pabunda, mano vardą šaukdama.
Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.

Šarnelė, 1943.IX.20

Ruduo. Jau ilgesio gėlė
Auksiniais lapų tonais žydi,
Kaip paskutinis vasaros sudie
Prieš atsisveikinimą didį.

O melsvuma dangaus švelni,
Liūdna kaip Dieviškasis Niekas,
Neradusioj kažko širdy
Kaip atminimas lieka.

Dabar kiekvienas daiktas
Nurodo Begalinį.
Kūrybos metas baigtas.

Lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai.
Tik žydi ilgesio gėlė.
Ir vėjas dvelkia kvepiančiu sudie.

Šarnelė, 1943.X.2

Pasipuošę lapais ąžuolų, draugai,
Švęskit rudeninę šventę.
Jei gyvenimas toks trumpas, tai linksmai
Reikia jis gyventi.

Jei šešėliai rudeniop ilgėja
Ir džiaugsmai praeina,
Apie saulę, vasarą ir vėją
Tebūnie gražiausios dainos.

Tik akimirkos suteikia
Laimės amžinybę…
Jos kaip gėlės vysta veikiai.

Džiaugsmo dievišką saldybę
Paragauja vien tik tas,
Kas išmoksta momentą suprast.

Šarnelė, 1943.X.12

Rudens užkopęs kalną,
Tu susimąstęs ir tylus.
Varpų garsai mieguistai švelnūs
Klajoja po laukus.

Viršūnė ta, kurios pasiekei,
Matuojasi vienatvės valandom.
Tau svetimi veiksmai ir siekiai
Pagrimzdusiam Nirvanos Tuštumon.

Bet tu žinai: šventa judėjimo ugnis,
Sutirpdžius lytį seną,
Naujam Pavasary atgis.

Ir jau dabar gyvena
Kaip seną turinį sprogdinantis želmuo.
Ak, koks mieguistas, saulėtas ruduo…

Šarnelė, 1943.X.14

Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

Šarnelė, 1943.X.17

Mylimosios aukštumos lapuočių miškas
Antikinio vakaro fone
Ir rudens spalvų žaisme išryškęs,
Man atrodo kaip šventa giria.

Ten viršūnių monotoniško ošimo apsvaigintos,
Grakščios stirnos šoka aikštėse,
Ir upelio, kurs bedugnėn krinta,
Vandeny stebėdamas save,

Groja Panas amžinai naujas melodijas,
O poetai – nuošalumo ir miškų draugai -
Įsiklausę ima pamėgdžioti jas.

Ir jų lyrinė dainelė neretai
Ugnimi paverčia kraują ir svaigina,
Kaip iš žemės sulčių spaustas saulės vynas.

Šarnelė, 1943.X.19

Visa tai, kas šiandieną Tave
Ar kankina, ar džiugina,- laikas
Nusineš ir pridengs nežinia
Kaip voratinkliai draikūs.

Apipins tavo širdį dažnai
Ilgesingos ir geliančios mintys,
Bet praeis jos, ir metų kalnai
Nebeleis jų atgal sugrąžinti.

Laikas bėgdamas veidą išrašo
Raukšlėmis naujomis.
Išgyvenimai lašas po lašo

Ardo sielos trapiąsias lytis
Ir vėl kuria naujas, bet, sakyk, prie kurios
Tavo a š amžinai apsistos?

Šarnelė, 1943.X.21

O amžinasis nuodėmių šaltini!
Poetų įkvėpimui groži tyras!
Prisilietimais lūpų purpurinių
Gaivinki sielos degančiuosius tyrus.

Tvirtai ranka švelniąja apkabinus,
Suteik paunksmę mano miegui gaivią
Ir supk lengvais bangavimais krūtinės
Virš meilės marių šviesų sapno laivą.

Jį nešk tolyn, alsavimu kvapiu
Įtempus džiaugsmo dieviško bures,
Nerūpestingų valandų keliu,

Kol mano vargas inkarą išmes
Užsimiršimo uoste, prie krantų,
Kur tęsias sodai vaisių uždraustų.

Šarnelė, 1943.X.23

Mergaitė, mylimo glėby apsvaigus,
Poetas, laurų lapais vainikuotas,
Valdovas, pergale kovas užbaigęs,
Ir šeimininkas iškilmingos puotos -

Visi, pasiekę laimės apogėjų,
Išvysta momentui atvertą dangų,
Ir per kraštus jų džiaugsmas išsiliejęs
Pavirsta į žaizdų aliejų brangų.

Žmogus praeina ilgą tamsų kelią
Likimo užmirštas, šešėly, laukime,
Bet štai staiga į tamsą žaibas skelia

Ir nušviečia didžia gyvenimo šviesa
Slaptus kentėjimus ir kelią vingų,
Atvedusį sostan kalnų didingų.

Šarnelė, 1943.X.25

Savo sielą, alkaną kaip žvėrį,
Maitinu geriausiais žemės vaisiais:
Mokslu ir menu; tegu ji gėris
Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.

Leidžiu jai ištvirkt ir atgailoti,
Užsivilkus aštrią ašutinę,
Bet aš negaliu niekuo pasotint
Tos panteros, alkanos, laukinės.

Kūno narve ji nervingai vaikšto,
Amžinybės sau kaip grobio geisdama.
Ilgis saulės nužertųjų aikščių,

Kur gulėtų nemirtinga ir laisva,
Meilės šoky suktis su dievais kartu,
Trypiant žiedus anemonų geltonų.

Šarnelė, 1943.X.27

Mes nežinome kam, bet gyventi,
Kurt ir juoktis pasauly – puiku;
Nes ir tai, ką mes esam iškentę,
Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.

Mes nežinom kodėl, bet darbuotis
Per šešias įtempimo dienas
Tenka mums. Ir tada vainikuoti
Galim švęsti šventes prabangias.

Mes nežinome kaip, kuo būdu:
Bet vien ieškantį glosto švelniai
Po gilių abejonės naktų

Purpuriniai tiesos spinduliai,
Ir pro ašarų tyrus lašus
Šviečia aukštas ramybės dangus.

Šarnelė, 1943.XI.1

Vėlų rudenį, kai įdienojus saulė
Šalto aukso spinduliais erdves nubarsto,
Rodosi, dangus šio mirštančio pasaulio
Panašus į mėlyną stiklinį karstą.

Niekur nesustojęs žvilgsnis ilgesingas
Skrodžia Tuštumos beribį okeaną.
Vasaros linksmi dievai seniai jau dingo -
Jie apmirę Hado šalyje gyvena.

Bet poetas, ciklo paslaptį išskaitęs,
Regi Gracijos sulėtintąjį šokį
Mirštančioj gamtoj. Kadais pati dievaitė

Įkvėpimo apsvaigintą jį išmokė
Po sustingusiu ir statišku paveikslu
Įžiūrėti ritmą, kuriantį ir veikslų.

Šarnelė, 1943.XI.5

15
Ecce homo

Pažinimo troškulį kenčiąs
Nežinojimo Sacharos vidury
Grąžo verkdamas rankas.

Šviesią naktį kaulai kažkieno balti
Blizga… Abejonės – šakalai išalkę –
Pasirengę pult, aplinkui susitelkia.

Jos aštriais dejonių dantimis
Jau pavargusią ir liūdną sielą
Apipuolę plėšys ir draskys –
Ją kankins per visą naktį mielą.

Proto mėnuo šviečia, bet tamsa į širdį renkas,
Netikėjimas ją graužia. Meldžiasi žmogus,
Prašo atitolint taurę. Jo iškeltos rankos
Į tiesos pavydų dievą niekad nenudžius.

Šarnelė, 1943.XI.12

Aš esu karalius. Man palinksminti mergaitės
Nuogos rūmuose baletą šoka.
Man nuo vyno ir nuo muzikos veidai įkaitę,
Mano lūpos nesulaiko juoko.

Tos auksinės liepsnos – šokančiųjų kūnai švelnūs
Stiklo grindyse sumirgę bėga
Kaip šešėliai debesų pavasarį per kalnus
Ir viršūnes amžinojo sniego.

Iš visų mergaičių mano išrinktoji,
Šokiui pasibaigus, prieš mane sustoja
Lyg paminklas, marmure iškaltas,

Spinduliuojančiu laimingu veidu
Ir kaip kūdikis nekaltas
Susigėdus, ir akis nuleidus.

Šarnelė, I943.XI.12

Vakaro sutemos mėlynai pilkos
Kužda – ateisianti greitai naktis.
Jos kaip lengvųjų draperijų šilkas
Glosto pavargusias mano akis.

Dega ugnis židiny. Besvajojant
Kartais sušvinta mintis nerami
Ir degdama kaip anglis žaižaruoja -
Pasivaidena veidai pamiršti,

Bet pamažu vis gilyn ir gilyn
Mėlyno sapno svajingon šalin
Grimzta per dieną išvargus dvasia.

Ten, kur tamsybė gaivi viešpatauja,
Vėlei, būties pradmenų pašvęsta,
Gims ji ateinančiam rytui iš naujo.

Šarnelė, I943.XI.19

Kaip alchemikas viduramžių metu
Nuo pasaulio užsidaręs savyje,
Ieškau amžinos jaunystės paslapčių
Ir gyvybės eliksyro būtyje.

Kai gyvenimo saulėleidžio raudoni
Spinduliai kaip liūdnos mintys išsidraiko
Vakaro danguj, – visų slapta svajonė:
Kaip atgal grąžinti bėgantįjį laiką?

Jei surasčiau paslaptį, ateitų minios!
Darbo dienos man ne šešios, bet septynios,
Sumokėtų man daugiau, nei gydytojui moka,

Imtų garbinti mane kaip stabą pagaliau!
Bet gyventų amžinai tada visi apuokai…
Taip, gyvybės paslaptį šį kartą suradau.

Šarnelė, 1943.XI.21

Ateik, naktie, ir būki mano mylima!
Ateik, pečius apskleidusi tamsiais plaukais,
Palikę vienu du pasaulyje tada,
Žavingomis svajonėmis galėsim žaist.

Pasekdamas tavos širdies plakimą lėtą,
Aš savo liūdesį neramų surimuosiu
Ir, skęsdamas gelmėj tavų akių žvaigždėtų,
Skaitysiu knygą ateities nežinomosios

Ir, tavo mistiniu grožiu apsisvaiginęs,
Klausydamas erdvių simfoninės lopšinės,
Užmigsiu lyg ant sužieduotinės krūtinės.

Ateik, naktie, ir būki mano mylima!
Ateik lengvu žingsniu, ritminga eisena,
Slaptų vestuvių guolin džiaugsmą nešdama.

Šarnelė, 1943JX.21

Aš, vaiduoklis vienišas ir senas,
Gyvenu didžiulės girios tankumyne.
Miško dvasios su manim kartu gyvena
Kaip tarnaitės mano rūmų antikinių.

Naktimis, užgaudamas pušų viršūnes,
Groja vėjas liūdną rudeninį valsą,
Miško dvasios, lyg tos dukros palaidūnės,
Lig vidurnakčio prašoka nenualsę.

Samanų kilimais, ošiančių kolonų salėj
Vaikštau kaip vaiduoklis, kurs nurimt negali, -
Mano plačios akys žydi kaip ugnies žiedai.

Mano mintys – bitės, audroje sulytos,-
Supasi akių žieduos, dūzgendamos švelniai
Apie saulėtus, šiltus gegužės rytus.

Šarnelė, 1943.II.26

Mano siela šiandien sunkiai serga,
Degdama vienatvės liūdesio karščiu.
Aš nemoku jai palengvint vargo,
Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.

Aš sekiau jai pasakas gražiausias,
Sugalvojau malonumų daug naujų,
O jos akys nežinia ko klausia,
Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.

Ir pabūgęs, jog pamišusi kada
Nesuplėšytų į skiautelius mane,
Kai ištroškus atsigert paprašė,

Padaviau jai taurę žudančių nuodų,
Bet, išsiurbus paskutinį lašą,
Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!

Šarnelė, I943.XI.29

Nežinau, kodėl dievai tave sukūrė
Tokį didelį, nenatūralų visiškai.
Tau įeit visų namų per žemos durys,
O gyventi – per ankšti jų kambariai.

Tavo ūgis – legendarinio giganto –
Keturkampė ir gramozdiška galva.
Tavo žodžių žmonės niekad nesupranta
Ir todėl palieka vienišą tave.

Nors turi tu širdį vaikišką ir prastą,
Nors tu nori žaist, mylėt ir neapkęsti,
Neturi žaidimui sau lygių draugų.

Štai kodėl vienatvėj gęsta visos dienos…
Aš likimą tavo puikiai suprantu:
Kas didėja nuolatos, tas tampa vienas.

Šarnelė, 1943.XI.20

23
Michel Angele Dovydas

Viduramžių askezė paminta po kojų –
Aš antžmogis, dievų nebijantis Titanas.
Pažvelkite, kokia baisia jėga pulsuoja
Pasakiškai gražus ir lieknas kūnas mano!

Aš savo jėgomis ir laime įtikėjęs,
Likimo kovoje nebūsiu nugalėtas:
Bus pavergti dangus ir vandenys platieji,
Jei žemėj man kada per maža liktų vietos.

Aš savo žvilgsniu egzaltuotu, įsakmiu
Herojiškąjį žmogų ateity regiu,
Jis laisvas, išdidus viršum pasaulio stovi.

Ir nenumaldomos kūrybos pavergtoji
Gamta, kaip jo nemirštančios garbės šventovė,
Jį vieną garbina, suklupusi prie kojų.

Aš prisimenu: buvai paika mergaitė,
Bet turėjai gražų, linksmą veidą,
Ir už tai pamokslų niekas tau neskaitė,
Išdykavimus visi atleido.

Kai tu žaisdavai, mane apsikabinus,
Mano lūpose atgydavo vėl mitai,
Atnešti iš tolimos gimtinės
Ir pilni šiaurietiškojo kolorito.

Tų, pamėgus mano pasakas keistas,
Pamilai mane ir per dienų dienas
Sekdavai paskui, kai aš, pasilgęs šiaurės,

Kopdavau viršūnėn riogsančių kalvų
Ir, dažnai stovėdamas prieš vėją šiaurų,
Žvelgdavau, akiraty ieškodamas namų.

Šarnelė, 1943.XIl.6

Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:
Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių
Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.

Aš klausiau kunigų ir filosofų –
Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.
Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:
Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?

Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu
Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.
Bet jei randu užsimirsimo smuklę pakely, -

Tai linksmas per dienas naktis puotauju,
Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,
Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.

Šarnelė, 1943.XII.7

Atsiliepdamas geismo ritman,
Jūsų troškulį aš nuraminsiu:
Meilė jums, o kentėjimas man –
Jūsų laimėj aš jį subrandinsiu.

Mano lūpose lūpom ragausit
Nepažįstamo svaigulio skonį –
Jums burnoj kaip gėrimo brangiausio
Tirps ir skleisis lašeliai raudoni.

Kai paskęsit saldžiam snauduly
Visu kūnu ir siela rami,
Mano sopulio vyną išbaigus,

Aš paliksiu bemiegančią Jus
Ir, suradęs kitur skausmo daigus,
Vėlei tęsiu kančios žaidimus.

Šarnelė, 1943.XII.8

Nuotr. /maironiomuziejus.lt/

Žiemos sonetai

Nauji ir negirdėti žodžiai naujame cikle,
Rikiuokitės sonetų eilėse paradui
Ir pro skaitytojų tribūną eisena eiklia
Praeikite! Jus mylintis poetas veda.

Jums rimų-sąskambių simfoninis orkestras gros
Aiškaus ir lengvo ritmo melodingą maršą.
Žygiuokite šauniai! Jus lydi vidury minios
Save užslėpę žvilgsniai kritikų nemaršūs.

Praeikit pilna apranga, sutankinę gretas,
Kiekvienas su ryškiu charakteringu veidu,
Tada pasaulis jūsų tikrą paskirtį supras.

Nauji ir negirdėti žodžiai, aš kreipiuos į jus!
Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų,
Mes turim užkariaut naujus poezijai plotus.

Šarnelė, 1943.XII.11

Pasiilgau savo mylimos dukrytės,
Ji vadinasi Naktis,
Jos plaukučiai tamsūs, ant akių užkritę,
Kaspiniukais papuošti.

Mano kambarin jinai ateina tyliai,
Nusiteikusi rimtai…
- Tėte, – sako ji, – tave be galo myliu.
Tiek, – ir išskečia rankas. – Matai?

Pabučiavusi veidan,
Žiūri į mane. Staiga sušunka:
- Ką? Skaitysi knygą man?..

Mylimos dukrelės nematai?..
Ir, sumaišiusi knygas, pasprunka,
Krykšdama ir sukdamos linksmai.

Šarnelė, 1943.XII.12

Kasdienybės pilkuma kaskart sunkėja -
Aš, naujų pasaulių išsiilgęs,
Iš pabodusio dangaus į kitą skrieju
Bunkančių jausmų stipriau padilgint,-

Nes gelžies baltai įkaitintos grandinės,
Pragaro ugnis ir dievo rojus,
Moters meile apsvaigimas nuolatinis
Laikui bėgant virsta įpročiu pilkuoju.

Įdomus gyvenimas – plona viela,
Virš bekraštės kasdienybės ištempta:
Ja pavaikščiot stengiasi visi,

Bet juokingai trumpą laiką
Nenukritę išsilaiko
Žmonės laimės debesy.

Šarnelė, 1943.XII.15

Aš buvau visada per daug rimtas,
Man patiko tik vandenys gilūs.
Buvo siela dažnai susikrimtus:
Savimi ir viskuo nusivylus.

Nepabūgęs gelmėn pasinerti
(Šito niekad lengvai nepamiršiu),
Iš gilių vandenų vieną kartą
Iškilau vėl į patį paviršių.

Vėl niekingi dalykai patinka,
Greit sudūžtančių stiklo žaislų
Ieško blizgančios akys aplinkui.

Vėl šiandien lengvapėdiškai myliu…
Nors tikrai, nemeluotai turiu
Sielą liūdną, skausmingą ir gilią.

Šarnelė, 1943.XII.15

Tavo kūną aš regiu prie jūros
Vasaros vidurdienio metu:
Gracija ir lieknumu užbūręs,
Judesių ir eismo lengvumu

Primenąs antikinę Venerą,
Gimusią iš saulės ir vandens,
Puošdamas atsiminimų sferą,
Tavo kūnas manyje gyvens

Ir primins man tyrą, švelnią sielą,
Dar nesudrumstą aistros audrų -
Jos pasaulį, paprastą ir mielą.

Vieną saulės vasarą prie jūros
Man tapai regėjimu šviesiu,
Lengvo eismo darnumu užbūrus.

Šarnelė, 1943.XII.15

Ateina jis. Uždekite šviesas!
Tegu ugny paskęsta rūmų salės!
Tegul dainas, beprotiškai linksmas,
Mergaitės kaip svajonės nerealios

Dainuoja dyvinai aukštais balsais
Apie menus, jų riterius žavingus,
Kurie, praėję žemę žingsniais išdidžiais,
Kolosais jūsų atminty sustingo.

Ateina jis – vienintelis karalius.
Jo akyse regėti dideli sapnai
Ir ateities pasaulio formos idealios.

Mergaitės, savo kūnais puoškite jam taką,
Nuo žvilgsnio jo pamišę, sukitės linksmai,
Nes jo širdis šiandien už milijardus plaka.

Šarnelė, 1943.XII.19

Man, senam bendrakeleiviui, vėjas pasakoja,
Naktimis parimęs lange, žodžiais subtiliais
Mūsų keliones, išpuošdamas lyg pasakoje
Realybės pilkumą fantastiškais vaizdais.

Aš klausau, pavargusias akis pridengęs rankomis,
Man patinka jo balse žema minorinė gaida.
Jis man sako: Tas gyvenimas, kurį mes renkamės,
Varganas toksai, todėl mes mėgstam kai kada

Pasikelt sritin svajonių ir sapnų
Ir tenai, pasaulių dirbtinų šviesoj,
Rasti keletą giedresnių valandų.

Mano mielas, vienišas drauge, ir tu dažnai
Ne gyvenime – fantazijoj lakioj
Suraminimą – o gal ir tiesą? – suradai.

Šarnelė, 1943.XII.22

Nėra pasauly nė vienų namų,
Nėra pasauly nė vienos širdies,
Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu,
Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest.

Be saulėtos draugystės mano kelias.
Pabodo nuolatinė ir grubi kova.
Širdis suklupusi iš naujo kelias,
Bet amžinai viena, bet amžinai viena.

Aš gyvenu, šypsaus, juokauju,
Šaipausi iš savęs ir kito neretai,
Bet pažeista širdim lig kraujo.

Veidai pageltę ir įdubę…
Ar man padėsite, juokai,
Pamiršti realybę grubią?

Šarnelė, 1943.XII.30

Garsus Toreador, Mirtis baisioji,
Gyvenimo arenoj vaikšto išdidi
Ir pergalėm naujom kasdien triumfuoja
Jai turi pralaimėt sunkioj kovoj visi.

Ji rodo mums raudoną laimės skarą.
Mes puolam ją tartum įsiutę gyvuliai,
Kol aštrų durklą ji širdin suvaro,
Iš mūsų narso pasijuokus įžūliai.

Dievams žaidimas tas žiaurus patinka:
Aukštai susėdę danguose aplinkui,
Šauniam Toreador triukšmingai ploja

Ir gyvulių būrius kasdien naujus
Išleidžia per gyvenimo vartus.-
Težudo juos Toreador, Mirtis baisioji.

Šarnelė, 1944.I.4

Don Juan

Kaip poilsio šalies moters ieškojau žemėj.
Aš vergas nerimo sunkaus ir nuolatinio,
Ją vaizdavaus kaip versmę, kur paguodą semia
Klajūnai, neturį pastogės ir tėvynės.

O moterys! Jūs gundančios kaip miestai naktį,
Svaiginančių iliuzijų šviesoj paskendę,
Kur siela skuba nuodėmių džiaugsmu sudegti
Anapus žemės rūpesčių, vargų, negando.

Bet rytą: prieš akis tuščia, nurimus gatvė,
Šalia – paniekintos moters veidai išpurtę,
Ir sielon grįžus kaip vagis urvan vienatvė…

O meilė begalinė, guodžianti, švelni,
Kaip pasakoj kadais giliai paskendę turtai,
Taip tolima! Taip nepasiekiamai toli!

Šarnelė, 1944.I.8

Vakaropi mėlynu dangaus ledu
Saulė rieda kaip varinė moneta.
Aš kalnais, daubom pašliūžomis sklendu,
Horizonte grimztant gal pagausiu ją.

Aš padėsiu sau ant delno ją tada
Ir iškėlęs taip laikysiu virš galvos.
Žemė vėl tarytum nuotaka balta
Papuošta saulėleidžio žiedais, žėruos.

Aš laukais tiesiog į vakarus skrendu,
Bet pavyt greituolės saulės negaliu,
Ji nurieda kaip varinė moneta.

Ach, pusnynuose tikrai nerasiu jos…
Bet ko mėnuo, kai grįžtu aš atgalios,
Žiūri į mane su pašaipa keista?

Šarnelė, 1944.I.11

Liūdesys atėjo pas mane kaip vėjas naktį
Prie apleisto bokšto, stovinčio tarp vienišų laukų,
Ir įsiutęs ėmė mano sielą plėšyt, plakti
Tartum seną vėliavą, nublukusią ir be ženklų.

Džiaugsmo paukščiai, atsitiktinai bokštan priklydę,
Pikto vėjo išbaidyti, vėl pakilo į erdves,
Kur anapus patirties likimo žvaigždės žydi,
Spindulių vainiklapiais taures papuošę auksines.

Jei sugrįžtų jie į mano liūdną bokštą vėl kada,
Nešdami visatos paslaptį kaip linksmą žinią, -
Ryto vėjuj laime suplazdėtų sielos vėliava.

Žmonės džiaugtųs ja, keliaudami per lygumas plačias,
Jos ženklus, spalvas ir gilią prasmę įsiminę,
Jie išmoktų nugalėti liūdesį ir nevilties kančias.

Šarnelė, 1944.I.12

Vargo žmonės geidžia didžio turto,
Geidžia spindesio ir prabangos.
Apie rojų, žemėje įkurtą,
Nepamiršta pasakos senos:

- Mūsų protėviai gyveno rojuj,
Mūsų ainiai vėl jame gyvens,
Vien tik mes čia, žemėj prakeiktojoj,
Turim vyst kaip gėlės be vandens.-

Ir svajonių paukštis išsitiesia
Dideliais fantazijos sparnais
Per tą platų vargo vandenyną

Skrist į šalį išsvajotą, šviesią,
Kol jį audros smūgiais įžūliais
Bangose tikrovės paskandina.

Šarnelė, 1944.I.15

Kaip atšalusio paviršiaus planeta,
Grožio Saulės traukiamas, sukuos
Lenkiančio aplink judėjimo keliuos,
Gęstant virsdamas tylos mase šalta.

Manyje neauga trapūs augalai.
Viltys amžinai žaliuojančius lapus
Numetė seniai ir stagarus plikus
Rūškanam danguj linguoja taip liūdnai.

Vien giliai, po apledėjusia pluta,
Grožio Saulės atitrūkusi dalis
Dega, sukasi ugniniais kamuoliais,

Veržias kaip ugnikalnių lava karšta
Į paviršių per poezijos lytis,
Subyrėdama sonetais atskirais.

Šarnelė, 1944.I.16

Kai pavargęs keleivis
Susimąsto kely,
Praeities grožio deivė
Kaip dvasia subtili

Jam parodo tėvynę
Ir laukus gimtinius,
Kad pravirktų atminęs
Palaidūnas sūnus

Savo ramiąją dalią
Ir sugrįžtų vėl jon
Į pavasarį žalią.

Klaust savęs jam belieka:
Kur veržies? – Tuštumon.
Ką surasi ten? – Nieko.

Šarnelė, 1944.I.17

Don Quijote

Ginklanešy! Išjokim į pasaulį dviese
Klajot, ieškoti nuotykių, pavojų įstabių,
Padėt likimo nuskriaustiems, kovot už tiesą
Ir damos vardą garsinti lig žemės pakraščių.

Kai tik pasauly taurūs riteriai išnyko,
Įsigalėjo žemėj skriaudos, melas ir klasta,
Ir neteisybė paglemžė tiesos vainiką -
Todėl taisyt pasaulį mūsų pareiga šventa.

Už tai pelnysim šviesią atminimo garbę;
Ir Dulsinėjos palankumą reiškiančius žvilgsnius.
Taip pat galiu primint kaip smulkmeną nesvarbią,

Kai užkariausim didelius pasaulyje plotus,
Jinai mane, sakysime, karalium vainikuos,
O tu mažiausiai tapsi gubernatorium salos.

Šarnelė, 1944.I.20

Zancho Panza

Jei druskinėj druskos būtų Jums, Senjore,
Sveiko proto truputis ir išmonė gera,
Rastumėt sau kitą amatą padorų
Ir nevyktumėt apgint tiesos, kurios nėra.

Kam į svetimas bėdas Jums kišti nosį:
Pataisyt pasaulio nepavyks Jums niekada.
Su malūnais ir fantazijom kovosim…
Pagaliau sakykite, kokia iš to nauda?

Dėl moters tiktai? Dėl moterų neverta:
Kekšės visos jos ir pilnos palaidumo.
Nekalčiausia Jums ant kaklo pasikartų

Užu pesą… Bet ir man galva suglumo!
Taip norėčiau tapti gubernatorium salos…
Jokit! Aš ant asilo jus seksiu iš paskos.

Šarnelė, 1944.I.20

Don Kichoto ir Sančo Pansa pokalbis

Don Kichotas: – Ar matai tu jojant raitelį keliu?
Sančo Pansa: – Taip! Ant asilo kažkas į mus artėja.
Don Kichotas: – Aš Mambrino šalmą spindintį regiu.
Sančo Pansa: – Aš tik vario lėkštę – įprastą skutėjui.

Don Kichotas: – Šalmą tuoj išsikovosime mūšy.
Sančo Pansa: – Dėl lėkštės neduosiu sau nuleisti kraujo.
Don Kichotas: – Pasitrauk iš kelio, jei širdis baili.
Sančo Pansa: – Taip, Senjore! Aš bailus, čia nieko naujo.

(Po mūšio, kuriame skutėjas pabėga, viską palikęs):

Don Kichotas: – Sančo Pansa, šalmas – didelis laimikis!
Sančo Pansa: – Bet skutėjo asilas taip pat nemenkas!
Don Kichotas: – Ne, tai grobis riteriams tauriems netikęs.

Sančo Pansa: – Bet ginklanešiams bailiems ir to užtenka.
Don Kichotas: – Sančo, būk teisingas ir įstatymo žmogus.
Sančo Pansa: – Malonybe, vien tik nugalėtojas teisus.

Šarnelė, 1944.I.20

Mano siela kaip membrana:
Jon gyvenimas įrašo,
Ką po saule išgyvena
Liūdnas, ilgesingas Ašen.

Įkvėpimo adatėlei
Prisilietus netikėtai,
Išgyventa skamba vėlei
Kaip rudens-žiemos sonetai.

Tau jausmų viršūnėm aidi
Tie išblėsę, švelnūs skundai,
Ir, kai mirusiame veide

Išgyvenimai pabunda,
Tavo sielon mano
Ašen Savo ilgesį įrašo.

Šarnelė, 1944.I.22

Aš esu girtuoklis, palaidūnas,
Be garbės ir sąžinės žmogus.
Širdyje įlindęs velnias tūno:
Jo klausau kaip vergas paklusnus.

Ir vergaudamas dažnai svajoju
Apie širdis tyras ir šventas.
Aš nevertas pulti joms po kojų
Ir nuplauti ašarom rankas.

Tos svajonės, blizgančios kaip sniegas
Manyje kaskart skaisčiau pražysta,
O pro šalį metų metai bėga,

Kaupdami širdy dėmes, menkystą, -
Vaikštau po smukles, kur kekšės zuja,
Ir skaitau gyvenimus šventųjų.

Šarnelė, 1944.I.23

Einu, sustoju ir klausaus:
Vidurnakčio metu laukuos
Tylu tarp žemės ir dangaus,
Tik aš su savimi kalbuos.

Aplink bekraštė tamsuma…
Taip gera vienišam nakty, -
Po kojų žemė mylima
Ir visa taip arti arti…

Nurieda ašaros per skruostus…
Tai džiaugsmo ašaros!..
Tai keista. Jaučiuos laimingas ir paguostas,

Nors vienas, naktį ir apleistas,
Skausmu apsvaigęs, išėjau
Paklyst ir nebegrįžt daugiau…

Šarnelė, 1944.I.26

Naktį sapno angelas prieina tyliai
Prie manęs, pabudina ir sako:
“Žvelk, už lango nuostabi nakties idilė…
Mėnesiena, žvaigždės, Paukščių Takas…

Nusimesk tą juodą liūdesio apsiaustą!” -
Jis man duoda lengvą džiaugsmo skraistę,
Užkelia mane ant debesėlių plausto
Ir paleidžia plaukt per dangų skaistų…

Aš plaukiu erdvėm, dainuodamas linksmai
Grįžtančio tėvynėn jūrininko dainą…
Uostas… Mylima manęs sutikt ateina

Prie krantinės… Plazda vėjuje plaukai…
Dega akys… Ji visa džiaugsmu nušvitus…
Pabundu… Žiemos paniuręs, pilkas rytas.

Šarnelė, 1944.I.31

Poeto pasikalbėjimas su pegasu

Pegase, mes seniai į lygumas išjojom.
Turėtum skrist kaip paukštis, o velkies žingsniu.
Esi su keturiom, jeigu neklystu, kojom, -
O suklumpi dažnai, net pagalvot graudu.

Pabodo man tas pilkas žemumų peizažas
Ir tie kitų klampoti, išplakti keliai.
Tu kilk aukštyn! Pažvelk, saulėleidis nudažė
Snieguotąsias kalnų viršūnes kruvinai…

Jei vakaro liepsnoj kalnų aukščiausioj vietoj
Pakastum žemę aukso pasaga lengvai, -
Šaltinis tyro įkvėpimo išsilietų,

Poezija sugaustų uolos ir skliautai -
Ir lygumų mergaitė momentui sustotų
Pasigrožėti mano Pegasu sparnuotu.

Šarnelė, 1944.11.2

Būk, gyvenime, man neteisingas,
Būk versmė patyrimų karčių
Ir sunkių pralaimėjimų ringas,
Iš kurio grįžčiau pilnas žaizdų,-

Bet būk didelis ir vienkartinis,
Pažymėtas didžiųjų kančių, -
Skausmo platumos – mano tėvynė:
Jas išplėsk begalybėn, meldžiu!

Sūkury nuolatinės kovos
Niekada palankiai nešypsoki
Ir nuo laimės laikyki atokiai.

Man neduoki draugų, mylimos -
Švelnumu jie mane pražudys -
Mirsiu aš, mirs kovos troškulys.

Šarnelė, 1944.II.10

Man neramu. Aš savo nerimą bandau
Išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais,
Bet neišreikštas nerimas nešt dar sunkiau -
Be žodžių man sunku, bet dar sunkiau su jais.

Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš
Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus,
Todėl ir skubinu, kad žody praeitis
Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus.

Bet aš jau pavargau, ir mano nuotaika nupuolė,
Many viskas taip greitai miršta, kinta, bėga -
Gražiai palaidot praeitį ne mano jėgai;

Ir apsodint kapus poezijos neužmirštuolėm
Aš nebemoku, nebespėju, negaliu…
Ir man dažnai taip neramu, taip neramu.

Šarnelė, 1944.II.10

Temsta… Horizonto juosta mėlyna pilkėja,
Tolumoj einąs žmogus jau pilkumos dalis.
Toji pilkuma, pasaulį gabalan suliejus,
Gal ir mano sielon, viską jungdama, atklys.

Nerami dienos šviesa, pabudinus klajūną,
Žemės veide jam parodo daugelį kelių.
Renkas jis ir kryžkelėse valandas prabūna -
Eina vienu, o troškimai – tūkstančiais kitų.

Bet štai vakaro gili rimtis ir pavargimas,
Ir aistringas mistinės ramybės ilgesys,
Ir prie vieškelio klajūno laukt parimus

Tolimųjų horizontų pilkuma
Kalba jam lyg muzikos švelniausias sakinys:
- Greit ateis gili tavų troškimų sutema.

Šarnelė, 1944.II.11

Mano karalaitė grojo smuiku,
Jos gi tėvas mušė barabaną,
Motina turėjo balsą puikų,
Brolis daužė pianiną seną.

Aš dažnai ateidavau pas juos į butą,
Įsilįsdavau kur nors kukliai į kertę
Ir tylus, taip lyg manęs visai nebūtų,
Sau klausydavau darnaus šeimos koncerto.

Kartą per antraktą aš pareiškiau meilę,
Šeimai girdint, mėlynakei jų blondinei;
Karalaitė kaip styga suvirpo gailiai,

Tėvas man uždėjo barabaną ant krūtinės,
Močia paėmė staiga pačias aukščiausias gaidas,
Brolis mano šonkauliais bėgiot pirštus paleido.

Šarnelė, 1944.II.12

Norėčiau jums kaip knygą nuo pradžios atskleisti
Save ir visą perskaityti ištisai.
Bet mano knygos puslapiai taip išsisklaistę:
Jos galo ir pradžios neberandu patsai.

Negaila jos… Ji nuobodi kaip visos knygos,
Gyvenimo rašytos žmogiškon širdin,
Ir ką paaiškins tie periodai nelygūs,
Ta jų gaida, kaskart vis krintanti žemyn.

Bet kas gi aš esu?.. Jūs norite žinoti…
- Turbūt kažkoks keistų troškimų lydinys,-
Ne vienas, į mane pažvelgęs, pasakys.

Taip! Trokštu – nes esu gyvenimo besotis -
Gyvent, gyvent, visus kaskart mylėt labiau,
Galbūt ir dar ko nors… Argi aš pats žinau…

Šarnelė, 1944.II.13

Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,
Noriu pats surasti tavo kelią.
Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia

Klaidoje širdis… Aš baisiai noriu nusidėti
Ir palikti tuščią tavo rojų.
Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.

Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis
Tėviškame tavo veide suspindės,
Tu sušuksi: – Grįžo štai sūnus paklydęs -

Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.
Bet dabar man duoki mano dalią – laisvės turtą,
Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.

Šarnelė, 1944.II.14

Aš negaliu pamiršti tų dienų,
Kada žmogus žinojo išsamiai
Apie likimą savo ir kitų:
Čia žemė, ten dangus ir angelai.

Viskas taip paprasta ir nepainu:
Kas vargo žemėj, tam gerai danguj.
Mirtis?.. Ji suriša pasauliu du:
Čia laikinai, ten amžinai paskui…

Palaiminti beturčiai dvasioj,
Nes jie regės tą karalystę,
Kurion turtingam neįlįsti.

Bet kurgi dėsis turtingasis?
Jis amžinai vis klaidžios pragaruos
Ir nežinojimo ugny liepsnos.

Šarnelė, 1944.II.15

O buvo metai, gyvenau kaip neregys,
Gyvenimui sakiau palenkęs galvą: Taip!
Buvau bevardis, savo veido neturįs,
Nei vieno žodžio nemokąs ištart savaip.

Bet kartą pabudau ir, didelėm akim
Save ir visą svietą niūriame fone
Staiga išvydęs, siaubo suspausta širdim
Tariau gyvenimo aklam žaidimui: Ne!

Nenoriu aš gyvent, jeigu neaišku,
Kodėl liūstu, verkiu, juokauju ir šypsaus;
Kodėl naktis ir Paukščių Takas ant dangaus,

O sieloj keistas noras išsiaiškint,
Kodėl gyvenimui aš trokštu tarti: Taip!
Ir visada tik šitaip, ne kitaip?

Šarnelė, 1944.II.17

Žiema tapytojas kaip niekas kitas:
Nudažo dangų mėlynai,
O žemę padengia baltai,
Bet šaltas jos paveikslo koloritas.

Dviejų spalvų pasauly taip ilgu
Pavasario tapybos;
Jo tonai šiltesni bus,
Ir akvarelės atspalvių žaismu

Širdy naujus virpėjimus paskleis…
O monotoniška žiema!
Skurdus tapytojau su dviem dažais!

Sakyk, kada pavasaris pabus
Ir žemėje, sakyk, kada
Jisai nupieš spalvingus peizažus?

Šarnelė, 1944.II.18

Už lango regis vakaro dangus ugninis,
Jame iškyla ąžuolais apaugusi kalva.
Tenai ramus senolių mano kapinynas,
Ten žemė, juos pridengusi, puri, lengva.

O čia – senolių namas didelis ir tvirtas,
Jame gyvena atkakli, žemaitiška dvasia.
Ne vienas, ją nešiojęs, dulkėmis pavirto,
O ji vis auga ir tvirtėja ainių kartose.

Kiekvieną vakarą iš kapinyno seno
Senoliai grįžę mano kambary susėda
Aplink mane plačiu ir taisyklingu žiedu

Ir ima tarp savęs įvertint darbus mano:
Jeigu atranda kartais esantį vertu kurį,
Aš stoviu ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury.

Šarnelė, 1944.II.19

Kiekvieną rytą mylima, praeidama pro mano langą,
Pravėrus jį, numesdavo ant stalo puokštę vasaros gėlių,
Kaip saulės ir pabudusių laukų pasveikinimą brangų, -
Ir, ilgu žvilgsniu pažiūrėjus į mane, nueidavo keliu.

O aš palikdavau sėdėt perdien tarp knygų pasislėpęs.
Tarp knygų, kambario niūriam šešėly, vyto gėlės ir širdis.
Sode krepštėjo paukščiai, dūzgė bitės ir šlamėjo liepos -
Tik aš sėdėjau susimąstęs, šlamesio ir paukščių negirdįs.

Bet vieną rytmetį prie mano lango nesustojo mylima,
Negrįžo paukščiai… Pajutau, kad vasara praėjo…
Susidrumstė širdis lyg vandenų paviršius bėgant vėjui.

Dabar, kai sėdžiu ir mąstau, lauke pasnigusi žiema…
Man šalta… Aš rausiuos tarp knygų… Kiek iš vasaros gėlių!
Suvytę jos. Ir žydinčios tarp jų surasti negaliu.

Šarnelė, 1944.II.21

Tyli ir saulėta diena,
Namuose šilta ir jauku.
Ant krosnies linksi snausdama
Senelė, likus prie vaikų.

Didžiulis katinas šalia,
Taip pat pasenęs ir tingus,
Prižiūri akimi viena
Asloj bežaidžiančius vaikus.

Palangėj žvirbliai čirkšdami
Dalijas mirusia muse
Ir žirnio perskelto puse;

O saulė eina dangumi
Ir savo spindulių galais
Palaiko ryšį su visais.

Šarnelė, 1944.II.12

A

Kaip Budos mokinys, seniai į vieną tašką
Akis įsmeigęs, sėdžiu ir Nirvanos laukiu,
Bet taškas sienoj lyg laivelis jūroj blaškos
Ir plūstančių vaizdų bangom į tolį plaukia.

Jisai išnyksta, o vaizduotė įkarštėjus
Kas kartą ryškesnius vaizdus ekranan meta,
Ir aš regiu: gyvenimo plačia alėja
Per saulėtas šalis keliauja mano metai.

Abiem alėjos pusėm žydi vaisių sodai,
Po medžiais puošnios ir turtingos palapinės,
O aš einu tolyn, ir mano žvilgsniai godūs

Dar niekad neregėta prabanga svaiginas.
Aš vėlei įtikiu iliuzija žaviąja
Ir besišypsančia švelnia slaptinga Maja.

Šarnelė, 1944.II.24

B

Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas!
O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį
Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas,
Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti!

Kaip gera jausti viltį, laimę ir paguodą,
Kaip išganinga, jų netekus, laukti ir kentėti!
Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda.
Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.

Galbūt jisai iliuzija, kuri vaidenas;
Gal nieko čia nėra, tik šiaip sau rodos,
Bet nebūties pirminis taškas juodas,

Išplitęs kerinčiais vaizdais, koks tyras menas!
Aš jį regiu ant savo sąmonės ekrano
Ir negaliu atsigėrėt, o Dieve mano!

Šarnelė, 1944.II.24

Šokėja ir asketas

1

Galva išvargusio asketo
Ant kelių jį pamilusios šokėjos
Kaip guoly kvepiančiam, gėlėtam,
Apsvaigusi nuo bučinių, ilsėjos.

“Tu ieškai Dievo, mylimasis, -
Kalbėjo ji, – kankindamas save,
Bet Dievo žaizdose nerasi,
Nėra jo tavo kūno silpnume.

Tu savo Dievą rasi mano šoky.
Lig jo nueit tik lengvos kojos gali.
Aš šoksiu, tu delnais man taktą ploki,

Praskrisdamas ekstazėje pro šalį,
Lankstusis mano kūnas judesiais
Tau Dievo paslaptis visas atskleis”.

Šarnelė, 1944.II.26

2

Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau:
Kad ateina meilė ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.

Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau, pakilus su diena,
Ir ėjau… o vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo. Aš buvau viena -

Paprasta ir nežymi niekuo,
Savo paslapties ir galios nepažinus,
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo,

Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas
Ir nesitikėjau, kad dievai atves
Mano mažą kelią lig tavęs.

Šarnelė, 1944.III.2

3

Kaip pavasario audra iš pumpurų lapus
Tavo žvilgsnių degančių lietus iš mano sielos
Išskleidė pirmosios meilės žiedlapius gležnus.

Pirmą kartą savo laimės tyliai nepakėlus,
Skridau sukdamos pavasario taku:
Buvo taip džiaugsminga, lengva ir laku.

Meilė manyje, pabudinus šokėją,
Judesių žiedais švelniai pražydus, skleidės
Ir kasdien riaujais pavidalais aiškėjo
Tartum mylimas, bet neįspėtas veidas.

Vien tik tu ne mano meilės, – Dievo ir Nirvanos
Troškai vienumoj ties žodžio ir minties šaltiniais, -
Bet nuo meilės neišbėgsi, mylimasis mano!
Štai, aš pagavau tave, nors priešinais ir gyneis.

Šarnelė, 1944.III.2

4

Tu pro tamsias blakstienas į mane pažvelki,
Kaip žvelgia žemėn spindulys iš debesų,
Ir pamatysi, kaip esi manęs išalkęs
Ir kaip tavęs aš pasiilgusi esu.

Norėjai tu pažint pasaulyje, kas meilės verta
Pirmiau, negu mylėt… Bet ar tu žinai,
Kad žvilgsniui mylinčiam atsiskleidžia iš karto
Plataus gyvenimo gilieji slėpiniai?

Prie mano smilkinio pridėki savo ranką
Ir pasakyk švelniai, nerūpestingai: Tu…
Tą mažą mažą žodį iš didžios širdies,

Ir tu suprasi: meilei jos pačios užtenka;
Ji pažinimas ir gyvenimas kartu;
Ji Gėris, Dievas, nušviestas savęs paties.

Šarnelė, 1944.V.3

5

Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia,
Vyrą meilės potvynyje paskandinus.
Moterį todėl turi mylėt kaip žemę -
Žemėje gyvent ir žvelgti į žvaigždynus;

Nes dėl žvilgsnio, besiskverbiančio į tolį,
Dėl žvaigždžių, kurių kelius jisai ištyrė,
Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų nutolę,
Moteris didžiuojasi ir myli vyrą.

Jos gyvenimas yra sunkus ir kietas,
Bet jinai išmoko jį lengvai panešti.
Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos:

Ir, pagrimzdamas į nerimą bekraštį,
Neretai praeina saulę ir žvaigždes,
Tuštumon įsmeigdamas akis liūdnas.

Šarnelė, 1944.V.13