Vytautas Mačernis ir aš

Kai analizavau Vytauto Mačernio sonetus, laiškus, susimąsčiau. Rašo jaunuolis, bet jo tekstuose tiek patirties, gylio, prasmės. Vienintelė siekiamybė – aukščiausia kalno viršūnė, neaprėpiami toliai, kur gali sklęsti kaip aras. Galvoje ėmė kirbėti mintis – o dėl ko aš gyvenu? Nejučia tarsi suaugu. Mano šmaikštumas, neišsenkanti energija nurimsta. Imu regėti, kaip pro mano akis bėga kasdienio gyvenimo akimirkos.

Nejau ir man, kaip Vytautui Mačerniui, lemta skęsti aukštai danguje arba pražūti nublokštam nuo aukščiausio kalno viršūnės. Tikra tiesa, jaunasis poetas rinkosi tik tokį kelią – baltą arba juodą. Neatpažįstu tame kelyje savęs. Mano gyvenime gerokai daugiau spalvų. Ir man tai patinka.

Turiu pripažinti, jei lietuvių kalbos mokytoja nebūtų privertusi (juokauju, pakvietusi) išmokti raiškiai skaityti keleto Vytauto Mačernio sonetų, vargu ar būčiau atidžiau įsiskaitęs į tai, kas slypi keturiolikoje eilučių. Atrodo, kad kas mostelėjo burtų lazdele ir prieš akis atsivėrė vaizdiniai: močiutė, senas katinas, užsimiršimo smuklė... Ir neišsenkantys klausimai! Kupini retorinių klausimų tekstai negimsta šiaip sau.

Ėmiau klausti savęs, kodėl toks jaunas žmogus jautėsi toks nelaimingas? Gal dėl to, kad buvo nelauktas ir nemylimas. Nuskuodžiu į virtuvę ir apkabinu mamą. Viskas gerai, įsitikinu, kad ji mane myli taip pat stipriai, kaip ir aš ją.

Aš ir Vytautas Mačernis... Nieko manyje poetiško. Nors, mano močiutė – Genovaitė Česnauskienė – drąsiai lieja savo mintis popieriaus lape. Neseniai pasirodė ir jos poezijos knygelė „Minčių mozaika“. Aš poetės anūkas, norėčiau tikėti, kad ir man teko to genais perduoto poetiškumo... Gal ir man kada, kaip rašo močiutė, pavyks ekspromtu emocijas eiliuoti.

Štai toks aš ir savitas, brandus, budinantis iš sąstingio Vytautas Mačernis.