Ukrainiečių tapytos ikonos ant šovinių dėžių skelbia viltį

Prieš metus prasidėjus plačiam Ukrainos puolimui ikonų tapymas ant šovinių dėžių įgijo naujų prasmių - tai būdas pasakoti pasauliui, kas vyksta Ukrainoje, kad reikalinga nuolatinė pagalba ir palaikymas. Ir dar vienas svarbus aspektas - ikonos yra parduodamos ir taip prisidedama prie paramos Ukrainai.

Šią savaitę S. Atlantovos ir O. Klimenkos ant šovinių tapytų ikonų paroda atkeliavo į Klaipėdą ir iki kovo 11 d. bus eksponuojama Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Parodoje eksponuojama 19 ikonų, visos yra parduodamos, o surinktos lėšos bus skiriamos Ukrainai paremti. Ikonų kainos yra nuo 2 tūkst. Eur.

Ikonos nutapytos individualia technika, lengva, regis, ore plevenančia maniera, nėra nuožmumo, kaltinimo, dramatizmo.

Tik švelnus prisilietimas prie tikrovės, kuri šiuo metu yra tragiška, tačiau Viltis, Tikėjimas ir Meilė yra aukščiau už karą.

Ši paroda - apie žmogaus dvasios stiprybę ir atvirumą.

Prieš parodos atidarymą jos autoriai Sonya ir Oleksandras su „Vakarų ekspresu“ pasidalijo savo išgyvenimais ir patirtimi.

Kodėl būtent ikonas nusprendėte tapyti ant šovinių dėžių?

Oleksandras: Ikonos - tai meno kalba, kuri naudojama tūkstančius metų ir žmonės ją supranta nepriklausomai nuo jų tikėjimo, tai meno kalbos pramotė.

Projektą pradėjote 2014 m. Kaip pasikeitė jūsų santykis į jį per pastaruosius metus?

Mano požiūris nepasikeitė. Kaip 2014 m. rusai pradėjo žudyti ukrainiečius, taip ir dabar žudo.

Pasikeitė tik mastas. Iš pradžių buvo šimtai, dabar tūkstančiai, dešimtys tūkstančių nužudytųjų.

Kai buvo agresorius, siekiantis sunaikinti mano šalį, taip ir dabar jis yra.

Gal tik 2014 m. buvo labai maža viltis, kad rusai supras, kad ukrainiečiai su jais daugiau nebus. Gal kažkas tada dar turėjo ir nostalgijos sovietmečio laikams.

Tai dabar liko vien neapykanta.

Jūsų parodoje neapykantos nesijaučia. Tik skausmas ir viltis.

Karas yra labai sunkus vidiniam žmogui.

Kai žmogus žudo žmogų, netgi gindamasis, tai yra negatyvu. Mūsų tikslas buvo sublimuoti tą negatyvią energiją, pakeisti ją į pozityvią energiją.

Mūsų tikslas buvo kalbėti apie du svarbius dalykus kiekvienam, kovojančiam fronte, ir kiekvienam, gyvenančiam Ukrainoje: apie mirtį ir apie viltį.

Mirties temą atskleidžia pačios šovinių dėžės, o jų transformacija į ikonas - tai gyvybės ir vilties kalba.

Mirtis ir viltis - tai ikonų temos, kurių šviesoje galima pakilti virš kruvinos realybės ir kautis dvasiniais ginklais.

Didžiausios kančios ir net mirtis ant kryžiaus nėra pabaiga. Po jos įvyks Prisikėlimas. Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, - tai Kristaus kančia ant kryžiaus, tačiau pergalė bus. Mes tuo neabejojame.

Sonya Atlantova pažymėjo, kad kiekviena šovinių dėžė, ant kurios ištapytos ikonos, kalba apie konkrečius žmones, kurie ją naudojo, kuriems ji galbūt išgelbėjo gyvybę.

Kuo jums skiriasi ikonų tapymas ant šovinių dėžių nuo tapymo ant švarios drobės?

Sonya: Kiekviena dėžė - tai atskira istorija. Jas mums į Kyjivą iš fronto pargabena savanoriai, kareiviai. Šios dėžės yra tiesioginės karo veiksmų liudininkės.

Pirmosios dėžės buvo Antrojo pasaulinio karo laikų. Vėliau, kai pasaulis pradėjo remti Ukrainą, atsirado ir naujesnių dėžių.

Dėžės sykiu yra liudininkės ir karių, kurie jas naudojo. Kartais ką nors randame jų viduje. Esame radę plastikinių stiklinių, iš kurių, matyt, gėrė kariai. Mes nežinome, ar jie gyvi. Ant vienos dėžės buvo kareivio bato antspaudas.

Kai kurios iš jų yra išdažytos dažais, ant vienos kažkas nupiešė kaukolę. Šie maži ženklai liudija apie konkrečius žmones, asmenybes, kuriomis yra kiekvienas karys, nors paprastai apie karius kalbama kaip apie masę.

Kiekvieną dėžę paėmus į rankas mane apimdavo siaubas. Jį keldavo suvokimas, iš kur ji atkeliavo, kam ji tarnavo.

Tai priimti, perkurti savyje ir pradėti tapyti buvo labai sunku emociškai.

Vėliau atsirado nauja emocija - dėkingumas, ir tapo lengviau. Dėkingumas kyla iš to, jog tą dėžę mums atvežė, vadinasi, ji padėjo kažkam išgyventi.

Ženklus, kuriuos randame ant dėžių, nusprendėme palikti, kad žiūrovas pajustų, kad tai nėra tik medinė lenta.

Tapydami ikonas tuos ženklus panaudojame. Šioje parodoje galite pastebėti, kaip raudoni nuvarvėję dėžės dažai tapo Kristaus krauju. Dėžės vinys - kančios simboliu.

Tapyti šį ciklą buvo sunku. Nes tai ciklas apie Kristaus kančią. Dailininkas, tapydamas siužetą, visada perleidžia per save, tai man priimti buvo sunku. O techniškai šis darbas buvo labai įdomus, buvo įdomus eksperimentuoti su faktūromis, spalvomis.

Oleksandras: Sonya nepaminėjo kvapo. Šovinių dėžės, kai atkeliauja iš karo, turi labai stiprų, specifinį kvapą. Tai parako, prakaito, mirties kvapas. Jis ilgai tvyro ore net tada, kai dėžes išardome.

Tik tada, kai pradedame jas tapyti, kai ant jų gimsta ikonos siužetas, sluoksnis po sluoksnio tepant dažus, kvapas po truputį keičiasi.

Ir kai nutapome ikoną ir padengiame paskutinį sluoksnį lako, kūrinys jau kvepia visai kitaip ir to mirties kvapo nelieka.

Beje, dar noriu atkreipti dėmesį, kad klasikinės ikonos fonas paprastai yra dengiamas auksu, o mes vietoje aukso pasirinkome laikraščius, iš kurių iškarpome ukrainietiškus ornamentus ir klijuojame ant ikonų kaip simbolį mūsų tautos stiprybės. Ukrainos auksas dabar yra toks.

„Mirties temą atskleidžia pačios šovinių dėžės, o jų transformacija į ikonas - tai gyvybės ir vilties kalba“, - sako ukrainiečiai menininkai Sonya Atlantova ir Oleksandras Klimenka.