Tautiečiui pragaras yra arčiau nei Lietuva

Paveikslas iš G.Kazimierėno parodos „Pragaro giesmės“

Pavojinga, anot jo, gali pasirodyti šita kelionė, gal net klastinga, bet ji - ir diagnozė, kartu ir vaistas.

Monumentalus Dailės akademijos profesoriaus G. Kazimierėno ciklas „Pragaro giesmės" po Naujųjų bus rodomas ir Raudondvario kultūros centre. Ši paroda, viešėjusi Vilniuje ir Šiauliuose, sulaukė išskirtinio tiek žiniasklaidos, tiek žiūrovų dėmesio.

Kaži ar ją būtų lydėjusi tokia sėkmė, jei autorius šį ciklą būtų pavadinęs „Rojaus giesmėmis" („Rojus" „Dieviškojoje komedijoje" juk yra), nes ir „Juodieji gobelenai", irgi įspūdingo formato drobės Lietuvos istorijos tema, kurių turiniui apibūdinti, regis, pritiktų visi iškart - ir skaistyklos, ir rojaus, ir pragaro- vaizdiniai, populiarumu neprilygo „Pragaro giesmėms". Kodėl?

- Kuo jūs pats paaiškintumėt „Pragaro giesmių" patrauklumą?

- Matyt, istorinis žanras šiais laikais lietuvių dailininkui ne padeda, bet trukdo. Abiejų ciklų tapyba panaši, bet vienas yra įkvėptas Dantės, kitas - Lietuvos istorijos, ir, pasirodo, pragaras intriguoja labiau nei Lietuva. Iš tikrųjų, tarp dailininkų nėra daug pamišėlių, pasišovusių tapyti Lietuvos istoriją, bet aš nutariau pabandyt įkalti kuoliukus valstybės teritorijoje, juo labiau kad Baltarusijoj jau imama savintis mūsų praeitį

. Žinojau, kad rizikuoju, žinojau, kad nemadinga, kad galiu susikirsti, bet buvo verta rizikuot. Nutapiau Lietuvos krikštą, Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimą, Mindaugo karūnavimą ir kt. kuoliukus įkaliau. Suspėjau.

- Kuoliukus jūs kalate ir geografine prasme: drobę „Vytautas laukia karūnos" dovanojote Trakų muziejui, Medininkų piliai - „Žalgirį, arba Rūstybės dieną". Šią vasarą, nutapęs Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto paveikslą, dovanojote jį Dubingių kultūros centrui... Šit žiūriu į jūsų „Pragarą" ir nesumetu, kur jis galėtų būt įkurdintas? Dievo namuose?

- Aš visiškai nesvarstau, kokiai vietai koks darbas tiks. Jei imtum galvoti, nusvirtų rankos, nes išsyk atsakymas būtų aiškus: niekam jo nereikia, nė nebandyk. Valdžia vis tiek neužsakys, - ne tokia ta valdžia.

Na, galvojau, padarysiu sau„Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimą" ir „Mindaugo karūnavimą", bet netikėtai radosi žmogus, kuris nupirko tuodu darbus, ir labai brangiai; taip atsidarė finansinės durelės tęsti temą, nes mūsų valstybės istorija yra didinga, joje net tiršta tragiškų įvykių ir lemtingų aplinkybių.

Ėmęsis „Žalgirio", kurio plotis - 4 metrai, tikrai nesukau galvos dėl konkrečios vietos, kur jis galėtų būti.

Visų pirma žiūri, kad paveikslas tilptų į dirbtuvę: didelį išardai į gabalus ir paremi prie sienos, o jei kažkam kažkada prireiks, žinos, kur ieškot. Svarbiausia dailininkui nutapyti ir kuo greičiau numirti, nes gyvas dailininkas trukdo kūrinių gyvenimui. (Juokiasi).

- Galbūt dėl to, kad istorija asocijuojasi su tuo, kas tradiciška ir sena, jos motyvai šiandien ir nėra „ant bangos"?

- Tikriausiai menas yra visoks, tikriausiai yra didelė meno įvairovė, tačiau šiandien žiniasklaidoje dominuoja konjunktūrinė meno, kuris laikomas ultranauju, griaunančiu, inovatyviu, sklaida.

Bolševikiniais laikais ir net iki jų imta manyti, kad senosios kultūros miršta, užtat jas reikia sudeginti ir užklijuoti juoduoju kvadratu, (aliuzija į tokio paties pavadinimo K.Malevičiaus paveikslą - D.Š.); šis procesas, aišku, įgijęs šiek tiek kitokias formas, apkaišytas truputėlį kita terminologija, kultivuojamas ir toliau.

Bet aš manau, kad visais laikais kultūra yra auganti visata, o ne akmuo, nukritęs nuo mėnulio.

Teigimo-neigimo dėsnis niekuomet nebūna absoliutus ir tradicija niekuomet nebūna visiškai nutraukiama - jos nutraukti net neįmanoma, nes būtent ji ir yra, paprastai tarus, kultūrą maitinantis spenys. Išdrįsti nukirpti žirklėmis tradiciją - tas pat, kas pasakyti, kad, tarkime, Rembrantas buvo neišmanėlis, o ir Sezanas - ne kitoks, o aš , žiūrėkite, koks esu protingas, žinau, kas yra tapyba.

Tik diletantas gali taip sakyt, - net savamokslis, tapęs profesionalu, tai tardamas užspringtų savo liežuviu. Ant pliko pagrindo, ant asfalto dar niekas neužaugo: padėk sėklą, ir sudie sėklelei.

Talentingam dailininkui tradicija yra galimybių šulinys; rūbų modeliuotojai žino, kad nieko nėra naujesnio kaip daiktas, kadais išėjęs iš mados.

Štai Pikasas atsigręžė į Afrikos meną, į afrikietiškas kaukes, taip atsirado Avinjono moterų paveikslo ritmika ir t.t., ir davė pradžią meno srovei, įgavusiai kubizmo pavadinimą. Štai kaip atsiranda atradimai, o ne ant pliko kelio: ėjau, užkliuvau, radau...

- Kuo profesionalas alsuoja performansų, instaliacijų meno akcijų ir atrakcijų grūstyje?

- Tarybiniais laikais buvome pripratę jaustis gana ramiai: tai nebuvo rojus, bet ir ne pragaras, - gyvenome gana ramiai.

Na, buvo kohorta palaimintų dailininkų, tarp jų ir talentingų, niekas nesako „ne", bet viskas buvo aišku, o dabar viskas tapo nebeaišku, ir vertinimo kriterijų - kiek tik nori, jie begaliniai.

Viena vertus, malonu, kai koks nors menininkas iš trečios eilės nuvažiuoja kažkur į užsienį ir laimi kokią nors pirmą premiją bienalėje, - man, pavyzdžiui, tokie dalykai imponuoja.

Kažkada Alfonsas Andriuškevičius yra pasakęs: galų gale ne po šimto metų ar dviejų, o esamuoju laiku Lietuvoje atsiranda procesai, šiuo metu ryškėjantys pasaulyje. Tik va, bėda, be galo daug įvairių meno apraiškų, be galo daug vertinimo kriterijų ir nėra aiškumo, kas yra gerai, o kas - blogai.

Esame gyvo proceso viduje, jis verda, kunkuliuoja, oponuoja, žiežirbos laksto, - įdomu.

Jei menininko triūsui kritikai ras analogų užsienyje, tada pagirs, geras dailininkas, sakys, o jei neras, apsimes nepastebėję arba be gailesčio sutryps.

Tokie vertinimo paradoksai.

Labai keblu šitam procese jaunam dailininkui nepasimesti, nepasiduoti madai.

O kas yra mada? Stereotipų diktatūra. Kultūros istorikas Algimantas Bučys savo traktatuose apie Lietuvą yra užsiminęs jog kultūrinė slinktis esti ir horizontali, kai pasaulinės tendencijos persimeta ir į Lietuvą, ir vertikali, kuri yra savotiškas gręžinys į savo kultūrą, į jos gelmes, ir tik šiame vertikaliame pjūvyje įmanomi atradimai.

Gręžinį reikia daryti į savo tautos gilumą, jeigu ji yra, ta tauta. Ir tik ten slypi šansas surast kažką tikro, o ne išversto į lietuvių kalbą, - pas mus apstu tokių vertinių, jie dominuoja.

Autentiškas mąstymas neprasimuša kas savaitę ar dvi, autentiškas mąstymas atsiranda kartą per šimtą ar du šimtus metų, - reikia išlaukti, reikia sunkiai dirbti, kad rastųsi išskirtinio mąstymo ir stiliaus dailininkas, kad meno srovė susiformuotų per daugybę metų, o ne kas dvi savaites, kaip esti šiandien Vilniuje. Sako, srovė tokia atsirado, srovelė anokia.

Neretai mus tenkina srovelės, kitaip sakant, pasišlapinimai po savimi.

- Baigėte didžiulį ciklą, - kaip reaguojate į ištuštėjusią dirbtuvę?

- Aš baisiai reaguoju tiktai į tuščią sielą. Septyniolika metų istoriją tapiau, Dantę - septynerius metus. Kai sustoji, kai baigi didelį ciklą, tuštuma išties būna šiek tiek bauginanti, bet ką jūs manote?

Rugsėjį, praėjus vos kelioms dienoms nuo parodos „Titanike" pradžios, pradėjo brautis įkyrios mintys. Kračiausi jų, gyniau šalin, įtikinėjau, kad man reikia poilsio, bet supratau: ima fermentuotis nauja tema...

- Įdomu, ką galima tapyti, kai paimta Dantės aukštuma?

- Sutinku, Dantė skamba iškilmingai, bet iš esmės juk meno lygis nepriklauso nuo to, ar tu tapysi Dantę, ar silkę, pamestą ant laikraščio. Meno kūrinio gelmė ir kokybė nuo objekto nepriklauso. Svarbu, kaip nutapai tą silkę, kaip nutapai Dantę.

Žinoma, nenoriu numenkinti Dantės iki silkės, bet yra tokia prakeikta idėja - meninė tiesa. Bet kokią prakilnią idėją gali sukirsti pasikliaudamas vien gyvenimiška tiesa. Kristaus tapymas gali tapti tokia chaltūra, kad pamatęs žiūrovas net sudejuos.

Verčiau išvis būtum jo netapęs, verčiau būtum ramunėles tapęs, ne taip supykintų tavo kūrinys. Baisus dalykas yra meninė tiesa. Tad ją turėdamas galvoje neminėčiau aukštumos, sakyčiau, kad padirbėjau, kiek galėjau, ir tiek.

Žinoma, Dantė - kietas riešutėlis jau vien dėl atsakomybės savo kukliu bandymu prisiliesti prie šedevro. Tam, galima sakyti, reikia akiplėšiškos drąsos, bet kadangi, šiaip ar taip, esu akiplėša, tai pabandžiau.

- Dantė nėra iš tų rašytojų, kuriuos lengva ir malonu skaityti, tiesa?

- Skaičiau Alekso Churgino vertimo variantą, skaičiau Sigito Gedos variantą, skaičiau labai gerą vertimą į rusų kalbą, nors, ko gero, galima ir neskaičius Dantės pasiryžti improvizacijoms jo tema, bet to aš niekada nedarau.

Jūs teisi, poemos tekstas sudėtingas, jame daugybė senosios istorijos informacijos, faktų, istorinių veikėjų, daugybė sąlyčių su senąja literatūra, su graikų poezija, tad nieko nuostabaus, kad Dantę yra skaitę gal tik 2 proc. žmonių pasaulyje.

Natūralu, kad norint suprasti tekstą, septyniais šimtmečiais nutolusį į praeitį, tenka įveikti laiko pasipriešinimą.

Bet, antra vertus, tai tokia galinga medžiaga, kuri veikia pagaviau nei šiuolaikinis menas, dažnai apsieinantis be žmogaus. Ji kaip įrodymas, kad didis menas, nežiūrint amžių perspektyvos, išlieka amžinas ir aktualus, leidžiantis apmąstyti šiuolaikinį pasaulį ir šiuolaikinį žmogų, skendintį nuodėmėje.