Stalo įrankių rinkinys siūtame dėkle

Jame suvyniota keletas peilių, šakučių ir vienas šaukštas. Kiekvienas įrankis įspraustas į atskirą skyrelį.

Kai 1944-ųjų pabaigoje išvykdama į dėžes ji krovėsi maistą, drabužius, nepamiršo ir šio ryšulėlio.

Po karo, 1948 m., moteris su vaikais sugrįžo. Kartu atsivežė ir stalo įrankius, patogiai susuktus į dėklą, surištus pačios austa šimtarašte juostele.

Didžiųjų švenčių - šv. Velykų, šv. Kalėdų progomis Anna visada sudėdavo šiuos blizgius peilius ir šakutes ant stalo.

Jauniausias sūnus Valteris prisimena: „Vaikystėje po svečių apsilankymų, kai mama suplaudavo indus, man labai patikdavo į kiekvieną medžiaginio skyrelio angelę taikyti po įrankiuką!“

Pasitarusi su savo šeima ir giminėmis, A. Strumilienė nusprendė stalo įrankių rinkinį padovanoti muziejui.

Perduodama išsaugotą ryšulėlį ji sakė: „Šis dėklelis yra mūsų giminės palikimas,o dabar jau bus muziejaus nuosavybė, kuo labai džiaugiuosi!“

Tėtukas Martinas Hermanas

Jauniausias Perkamų sūnus Valteris (g. 1951 m.) pasakojo, kad savo tėvus vadino mama ir papa.

Kai su žmona Jovita sukūrė šeimą ir augino vaikus, gyveno kartu su jais Rimkuose.

Vaikaičiai senelį vadino tėtuku. Jis sulaukė garbingo amžiaus. Šį pasaulį paliko įpusėjęs devintą dešimtį.

Tėtukas prie lovos stalčiuje laikė Bibliją ir kelias maldų bei giesmių knygas. Jos buvo su puošniais apkaustais ir sagtimis. Stalčių senolis laikė kruopščiai užrišęs juostele. Tai darė, kad vaikaičiai religinių knygų nepaimtų ir iš smalsumo nesuplėšytų.

Apie 1959-uosius pas Perkamus buvo apsilankę studentai kalbininkai iš Vilniaus.

Valteris prisimena jų atvežtus saldainius!Kartu apsigyvenę studentai užrašinėjo senus mamos ir papos posakius bei žodžius. Ryšys su naujaisiais bičiuliais dar ilgai nenutrūko. Įvairių švenčių progomis namiškius džiugino vilniškių sveikinimo atvirukai.

Dumpiuose ant aukšto šlamėjo sukabintos vaistažolės. Turėti liepžiedžių, čiobrelių, gudobelių, kmynų buvo įprasta.Tuo, net ir likęs vienas, rūpinosi tėtukas Martinas Hermanas. Jis žinojo ir daugiau receptų, kurie stiprina sveikatą.

Žiemą, kad nepultų gripas, valgė svogūnus su medumi. Labai vertino bičių suneštus produktus. Mėgo gerti miežinę kavą. Tuomet pakvipdavo visi namai!

Vaikams patikdavo landžioti po paslaptingas palėpes, kur buvo užkelti seni šiaudiniai aviliai, nebenaudojami baldai, audimo staklės, išrikiuotos kelios poros senų klumpių bukais galais.

Jos buvo kietos ir sunkios. „Man, vaikui, buvo smagu jas įsimauti, tik neišeidavo pavaikščioti“, - prisiminė Valteris.

Klaipėdos universiteto etnologams M. H. Perkamas papasakojo apie drobių balinimo talkas pamaryje.

Jis prisiminė, kaip audimo staklėmis išaustus rietimus pavasarį moterys išklodavo prie vandens.

Lietus ir saulė drobes taip išbalindavo, kad išvyniotos iš rietimų pilkos juostos tapdavo baltos kaip sniegas.

Jau būdamas garbaus amžiaus tėtukas Martinas Hermanas ilgėjosi laimingos vaikystės prie Kuršių marių.

Pasak jo, anuomet ten knibždėte knibždėjo žuvys. „Smeltėje iš lazdyno išsilauži lazdą, turi kabliuką ir žuvys pačios kimba“, - mėgo prisiminti senolis.

Ten jis matydavo moteris, kurios atplaukdavo į Klaipėdą su žuvimis. Kopininkės rengėsi kitaip nei klaipėdiškės. Jų sijonai buvo margi.

M. H. Perkamas prisiminė ir mažai žinomus šv. Kalėdų bei jų išvakarių papročius.

Tą naktį laukta mirusių protėvių apsilankymo.

Ant stalo, apkloto balta staltiese, padėdavo eglės šakelę arba pastatydavo eglutę.

Paserviruodavo neprapjautą pyragą su stikline vandens. Šalia uždegdavo žvakę.

Pyragą palikdavo per naktį ir valgydavo tik šv. Kalėdų pusryčiams.

Jis buvo skirtas visiems mirusiems šeimos protėviams pasivaišinti. Žvakė degdavo iki ryto.