Šokėjų meilei trukdęs nuotolis įveiktas

2020 m. rugsėjį pagrindinė Eglės partija „Padėkos kauke“ ir „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanotame šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ pirmą kartą buvo patikėta ukrainiečių šokėjai Irynai Suslo. Baleto trupės naujokės debiutas buvo sėkmingas, tad ji įsitraukė ir į kitus spektaklius, ruošia daugiau vaidmenų.

I. Suslo atvyko iš Kijevo, kur 2020 m. liepą Serge'o Lifario choreografijos koledže baigė baleto klasę. Galimybės šokti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje baleto artistė laukė ir siekė ištisus metus, nes čia šoka jos širdies draugas Ilya Temchenko... „Eglėje žalčių karalienėje“ jis atliko Ąžuolo partiją, o balete „Spragtukas“ - Klaros brolio Frico.

„Kartu su Ilja mokėmės Serge'o Lifario choreografijos koledže: Ilja nuo pirmos klasės, aš - nuo penktos.

Ten pat baigėme ir vidurinę mokyklą, koledžą bei gavome bakalauro laipsnius.

Kaip Serge'o Lifario choreografijos koledžo auklėtiniai šokome Ukrainos nacionaliniame operos ir baleto teatre“, - pasakoja I. Suslo.

Baigęs mokslus I. Temchenko išvyko šokti į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupę, o I. Suslo jo labai ilgėjosi, daug treniravosi, stengėsi įveikti atranką ir tapti tos pačios baleto trupės šokėja, kad galėtų būti kartu su mylimuoju.

„Į Klaipėdą norėjau atvykti ne tik dėl meilės. Žavėjo ir tai, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė jauna ir auganti, kad čia nuolat atvyksta žinomi choreografai, statomi vis įdomesni kūriniai. Visi norime būti ten, kur matome geras ateities perspektyvas“, - akcentuoja jaunoji baleto artistė.

Meilei trukdė nuotolis

„Romeo ir Džuljeta“ premjeros laukianti jaunoji pora pasakoja, jog jiems taip pat ne kartą teko įveikti sunkumus.

„Laimei, tai buvo tik nuotolis, kuris mus išskirdavo. Tačiau dabar šokame vienoje baleto trupėje ir galime džiaugtis buvimo kartu laime. Mylime vienas kitą, palaikome ir pasitikime“, - džiaugiasi I. Suslo ir I. Temchenko.

Jų manymu, meilė - tai jausmas, kuris kiekvienam žmogui kitoks. „Egzistuoja daugybė meilės formų, o mes turime savąją. Mūsų meilė jauki ir pasitikinti. Dėl savo mylimo žmogaus esi pasiruošęs poelgiams, kurių net pats iš savęs nesitiki“, - sako jaunuoliai.

I. Suslo ir I. Temchenko manymu, mylėti ir suvaidinti šį jausmą scenoje - du skirtingi dalykai.

„Scenoje tu vaidini. Ir tavo pareiga kuo giliau pasinerti į kito žmogaus išgyvenimus bei juos kuo įtikinamiau perteikti žiūrovui. Realiame gyvenime meilė - tai jausmas, kurio net norėdamas nesuvaidintum.

Tai jausmas, kurį jauti tuo momentu. Ar norint įtikinamai suvaidinti įsimylėjusį scenoje reikia gyvenimiškos patirties?

Kartais gyvenimiškos patirtys šokant ir vaidinant padeda, bet galima ir be jų. Juk neigiamų patirčių mes visi norime kuo mažiau, bet suvaidinti jas įtikinamai galime. Vaidyboje svarbu reikiamą emociją susikurti savo vaizduotėje ir ją perteikti žiūrovui“, - sako šokėjai.

Januoliai sako, kad, palyginti su Ukrainos sostine Kijevu, Klaipėda labai ramus miestas.

„Miestas mažas. Nėra to didelio miesto šurmulio.

Mažiau žmonių, tad ir transporto kamščių nėra. Jau išmokome keletą svarbiausių lietuviškų žodžių: sveiki, ačiū, viso gero. Turime pedagogą, kuris mus moko lietuvių kalbos, ir didžiuojamės, kad pagaliau po truputį pradedame suprasti lietuviškai. Laisvalaikiu dažniausiai su draugais važiuojame prie jūros arba vaikštome po senamiestį“, - pasakoja jie.

Beje, laisvalaikiu I. Suslo mėgsta siūti. Pusę savo šokio rūbų yra pasisiuvusi pati. I. Temchenko žavisi muzika, kartais ją kuria ir pats.

Apie „Romeo ir Džuljeta“ statytojus

Baletmeisteris Kirilas Simonovas (Rusija), muzikos vadovas Robertas Šervenikas, scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja (Rusija), šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre stato S. Prokofjevo šokio spektaklį „Romeo ir Džuljeta“ pagal to paties pavadinimo Viljamo Šekspyro tragedijos siužetą. Jis atspindi amžinąsias žmonijos aktualijas - kovą dėl įtakos, meilę, neapykantą, pasiaukojimą, tiesos paieškas.

Kadangi šiame kūrinyje personažų nėra daug, jis puikiai tinka negausiai, bet itin jaunai ir veržliai KVMT baleto trupei.

K. Simonovas, vienas ryškiausių šių laikų Rusijos choreografų, yra laikomas patyrusiu klasikinių baletų „restauratoriumi“, kruopščiai atkuriančiu scenoje garsiųjų praeities meistrų eskizus.

Lietuvos publikai jis jau pažįstamas: 2005 m. LNOBT pastatė Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“, 2015 m. vėlgi LNOBT - Leo Delibes baletą „Kopelija“, o 2019 m. gruodį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrė šiuolaikinės choreografijos spektaklį Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“.

K. Simonovas stato spektaklius Sankt Peterburge, Maskvoje, Novosibirske, Londone, Tokijuje. Choreografas yra pelnęs tarptautinio konkurso „Vaganova Prix“ (1998 m.), Fiodoro Lopuchovo choreografijos konkurso (1999 m.), „Zegna Mariinsky New Talents Award“ (2002 m.) apdovanojimus.

Dirigentą R. Šerveniką S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljetos“ muzika lydi nuo pat jo tarptautinės karjeros pradžios 1997 m., kai Mstislavas Rostropovičius jį pakvietė asistentu į Eviano festivalį statyti būtent šio baleto.

Įvairiems orkestrams R. Šervenikas dirigavo beveik visose Europos šalyse, taip pat Japonijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Izraelyje, Rusijoje. R. Šervenikas - Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas, nuo 2021 m. kovo - Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. 2008-2018 m. buvo LNOBT muzikos vadovas.

Jis nuolat bendradarbiauja su Bavarijos valstybiniu operos teatru. Intensyvi dirigento kūrybinė veikla 2005 m. buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2016 m. - Kultūros ministerijos aukso garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.