Socialinė savaitė Klaipėdos dramos teatre atspindi vis stipresnius žingsnius link visiems lengvai prieinamo teatro

„Štai turiu sąrašą dalykų, kuriuos reikėtų padaryti, kad mūsų erdvės būtų pritaikytos. Kai kurie labai paprasti, kaip lipdukai su brailio raštu užrašytais vietų numeriais ant kėdžių porankių. Kiti – sudėtingesni, – pasakojo socialinės savaitės veiklas koordinuojanti Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų koordinatorė Lina Lencevičiūtė. – Keturias valandas vaikščiojome po teatrą su Vytautu Gendvilu, kuris konsultuoja įvairias organizacijas dėl erdvių pritaikymo žmonėms, turintiems regos negalią. Lietuvoje kol kas nė vienas teatro pastatas nėra pilnai pritaikytas neįgaliesiems. Trūksta daugelio dalykų. Pagal visus nuveiktus rekonstrukcijos darbus atitinkame reikalavimus, bet pasigilinus praktiškai – ne visada esame patogi vieta lankytis neįgaliesiems. Pavyzdžiui, žmogui su regos negalia gražios blizgios pirmojo aukšto fojė grindys kelia nesaugumo jausmą, panašiai jaustumėmės, jei tektų eiti permatomu paviršiumi.“

Kai kurie elementai susiję ne su erdvėmis, bet su personalo žiniomis. „Ar gebame susikalbėti su žmonėmis su įvairiomis negaliomis, ar, pavyzdžiui, prireikus žinome, kaip teisingai palydėti žmogų į jo vietą salėje? – retoriškai klausė pašnekovė. – Mūsų rengiamos socialinės savaitės tikslas yra ne kartą per metus padaryti kelis renginius. Mums svarbu tęstinumas, taip pat svarbu ir kitus savo lankytojus pažindinti su įvairių negalių turinčiomis žmonių bendruomenėmis. Vis dar kyla keistų baimių susidurti su žmonėmis, turinčiais negalią. Jos kyla iš elementaraus nežinojimo, kaip bendrauti, kaip elgtis šalia tokio žmogaus.“

Tirpdyti įvairias baimes geriausiai padeda bendravimas, buvimas kartu. Dėl to socialinės savaitės renginiuose lankytis kviečiami visi. „Kartu su OKT spektakliu „Mongolija“ numatomas pokalbis apie Dauno sindromą. Į šį spektaklį pakvietėme atvykti bendruomenės „Pozityviai apie Dauno sindromą“ narius, ši bendruomenė vienija tėvus, turinčius vaikų su Dauno sindromu. O atėję į M. Kimelės „Antigonę“, pritaikytą žmonėms su klausos negalia, lankytojai pamatys, kaip atrodo surtitrai, be to, spektaklį tam tikrose vietose komentuos vertėja į gestų kalbą, o po spektaklio vyks į gestų kalbą verčiama ekskursija po teatro erdves“, – vardijo L. Lencevičiūtė. Deja, ne kiekvieną spektaklį lengva pritaikyti, „žmonėms su klausos negalia kol kas pritaikyta „Antigonė“, ruošiame Lauros Grozos „Saulės vaikus“. Ne visus spektaklius tikslinga ruošti pritaikymui, pavyzdžiui, Agnijos Leonovos „Tinklas“ žmonėms su regos negalia netinka – jame per daug abstrakčių vaizdų, projekcijų, neįmanoma jų perpasakoti“. Anot pašnekovės, svarbu ir spektaklio trukmė, dialogų trukmė. „Rodyti spektaklius su pritaikymu kurtiesiems paprasčiau – kartą paruošiami surtitrai ir jie leidžiami per ekranus, tai gali tapti kiekvieno spektaklio dalimi. Ruošti spektaklius žmonėms su regos negalia sunkiau, turime nuomotis sinchroninio vertimo įrangą, paruošti garsinio atvaizdavimo tekstą. Be to, reikia gyvo skaitymo teatre, turi vykti garsinė įžanga prieš spektaklį. Pavyzdžiui, žmonės su regos negalia į „Antigonę“ rinksis valanda anksčiau – gaus ir susiderins ausines, prieš spektaklį vaikštinės po sceną, lies dekoracijas, kiekvienas aktorius prisistatys į mikrofoną, kad žmonės atpažintų jo balsą. Paties spektaklio metu jie klausysis tiek vyksmo scenoje, tiek jiems į ausinę komentuojamos spektaklio eigos“. Keli mūsų teatro aktoriai dalyvavo garsinio atvaizdavimo mokymuose, socialinės savaitės metu, rodant žmonėms su regos negalia pritaikytą „Antigonę“, spektaklį gyvai komentuos šiuose mokymuose dalyvavusi aktorė Samanta Pinaitytė.

„Spektaklyje labai svarbu skaityti tarp eilučių, o negirdinčiam žmogui tai gali būti sudėtinga. Teatras skatina žmones mąstyti kitaip, pažiūrėti iš kito kampo, bet kurčiajam, kuris visą gyvenimą nėjo į teatrą ir staiga sėda į žiūrovo kėdę, teatras ne visada gali atrodyti suprantamas, – kalbėjo surdopedagogė Kristina Rimkienė – Tėvai vaikus veda į teatrą, kad juos įpratintų, kad jie vėliau patys ten eitų. Kurtieji to nuo mažens nedarė, nes nebuvo jiems sudarytų galimybių. Noriu, kad jie rastų teatre nišą sau, savo laisvalaikiui.“ „Antigonę“ gestų kalba komentuosianti K. Rimkienė sakė, kad žmonės su klausos negalia labai greitai prisitaiko prie aplinkos, tad net jei teatras dažnam gali būti nauja erdvė – jie prie jos taisyklių greitai prisitaikys, „pavyzdžiui, teatre yra skambutis – kurtieji jo negirdi. Bet jie mato, ką daro kiti, pastebi, kad kažkas vyksta pagal aplinkinių elgesį ir reakcijas. Girdintieji neturi tokio pastabumo aplinkai“. Anot surdopedagogės, teatro pastangos sudaryti sąlygas lankytis žmonėms su klausos negalia – sveikintinos, svarbu, kad žinia apie galimybę eiti į titruojamus spektaklius pasiektų tikslines auditorijas ir kad ilgainiui atsirastų daugiau titruojamų spektaklių. „Tai galėtų būti spektakliai jaunimui, lengvesnio turinio, taip pat vaikams – juk pradinukai jau moka skaityti“, – apie tai, kaip svarbu sudaryti sąlygas formuotis lankymosi teatre tradicijoms nuo mažens, kalbėjo K. Rimkienė.

Spalio 30 d. 19 val. bus rodomas D. Gumausko spektaklis „Mongolija“. Lapkričio 7 d. 14 val. – M. Kimelės spektaklis „Antigonė“, pritaikytas žmonėms, turintiems regos negalią, tą pačią dieną 17 val. „Antigonė“ bus rodoma su pritaikymu žmonėms, turintiems klausos negalią.

Žmonėms, turintiems negalią, ir juos lydintiems asmenims į visus spektaklius bilieto kaina – 3,75 Eur. Lapkričio 4 d. 15.30 val. Lietuvos aklųjų bibliotekos Klaipėdos padalinyje vyks D. Novakovskio pjesės „Kai kurios erelių rūšys“ skaitymai. Pjesę skaitys aktoriai Jonas Baranauskas ir Igoris Reklaitis.