Skrandžių šeimos paslaptys, prisiminimai ir daiktai

Tęsinys. Pradžia - 2021 10 30

Kai jie iškildavo, pavirdavo dar kelias minutes. „Skystą tešlą galima užpilti ir tiesiai ant burokinės trintuvės, laikomos virš puodo“, - iš tėvo išmoktu kankolynės gamybos būdu dalinasi Erika.

Kai karvė užtrūkdavo, Skrandienė liepdavo Viliukui nueiti pas Jokūbą Simonaitį (Ievos Simonaitytės dėdę) parnešti pieno.

Pilną molinį ąsotį, kuris buvo su dangteliu, arba bidonėlį vaikui tekdavo nešti daugiau nei du kilometrus. Berniukas padėjo seneliams ir prie lauko darbų, paaugęs šėrė gyvulius.

Vienoje Skrandžių namo pusėje buvo gyvenamoji, o kitoje - staldis.

Ten laikė arklį, karvutę, kiaulę, vištų bei žąsų. Žiemą kūrenamo pečiaus šiluma šildė ir naminius gyvulius, paukščius.

Skrandžio arklys buvo senas, pirktas iš čigono. Kalbėta, kad šeimininkas derėdamasis nepažiūrėjo jam į dantis, todėl liko apgautas.

Skrandienė šeimininkavo namuose, buvo labai darbšti. Pati kepdavo duoną, kurios niekada nepritrūkdavo. Spintoje visada buvo du ar net trys kepalai.

Skrandys vertėsi amatu: gamino vežimams ratus. Turėjo tam reikalingus įrankius.Kaip jam sekėsi, sužinome iš I. Simonaitytės knygos.

Ji rašo, kad teta Madlė, ištekėjusi už Skrandžio, iš kalvio Toleikio Vanaguose nusipirko nedidelę sodybą: "Sodybėlė menka, biedna, kažkas apie pusę hektaro žemikės, dvi trobikės ir viskas.

Bet tetai Skrandienei užteko. Bent tuo tarpu. Ji manė prasigyvensianti. Juk vyras buvo račius. Gaus darbo.

Vanagų kaimas didelis ir platus."

Tačiau, nors vyras ir pasiskelbė, kad verčiasi šiuo amatu, daug klientų nesulaukė: „Ten, kur sugriuvusios Toleikio kalvės sienų molis gulėjo, prie pat vieškelio, Skrandys pastatė iškilmingą lentą su elegantiška karieta, po ja jo pavardė: “Michel Skrandis, Stellmacher.„ Tokia lenta pirma atsirado Vanaguose ir sukėlė - na, ne triukšmą, bet - kalbų. O darbo mažai.“

Dūdjonio klumpės

V. Grubertas dukrai Erikai papasakojo, kad mažas būdamas jis avėjo tik paprastas medines klumpes, o kai pradėjo lankyti pradinę mokyklą Dreižių kaime, gavo ir medpadžius, kurių viršus buvo iš odos.

Skrandžiai, pas kuriuos augo berniukas, klumpes užsakydavo pas Dūdjonius.

Marė Dūdjonienė - gimusi Simonaitikė -rašytojos I. Simonaitytės motinos sesuo.

Knygoje „...O buvo taip“ rašoma: "Tėtis Dūdjonis pirma tašo, paskui gręžia, o dar paskui drožia klumpes.

O visiškai pabaigoje klumpės nukaišamos peiliu ir ant jų uždedami pentinai arba žvaigždikės."

Kaimo vaikai mokėjo tausoti savo medinį apavą. Dažnai pirkti naujas klumpes tėvams būtų buvę per brangu.

Vilis vaikystėje iš klumpių bandė pasigaminti pačiūžas ir už tai nuo opos Skrandžio gavo lupti.

„Pats įsikaliau vielas į medines klumpes ir išėjau ant ledo pačiuožinėti. Galvojau, kad mane tos vielos išlaikys, bet neišlaikė ir klumpės susprogo per pusę“, - teigiama prisiminimuose.

Užtat Dūdjonio klumpes jis prisiminė visą gyvenimą!

Karo sumaištis ir sugrįžimas

"Antrojo pasaulinio karo metais,einant frontui, Skrandžių dukra - Viliaus pamotė Marta Skrandikė Grubert su dukromis Brigite ir Hilde sušoko į sunkvežimį ir su vokiečių kareiviais pasitraukė į Vakarus.

Nuvykusi į Hamburgą, su savimi teturėjo tašę - rankinuką su dokumentais, o ant rankų nešė dvi mažas mergikes", - šeimos likimo istorija dalinasi Erika.

Pasak jos, tėvas karo negandas iškentė kartu su Skrandžiais: "1943-iaisiais jam buvo dvylika ar trylika metų.

Su oma ir opa jis bėgo nuo fronto ir pasiekė Olštyną, o vėliau Leipcigą.

Jo tėvas Johann Willhelm Grubert buvo kare."

Skrandžiai su vaikaičiu Viliumi 1944 m. sugrįžo į Griežius.

Buvo vėlyvas ruduo, spalio mėnuo. E. Borodkinienė pasakoja: "Į tėviškę sugrįžusi Skrandienė nuėjo prie šulinio pasisemti vandens, bet pamatė, kad ten įkritęs katinas.

Abudu su Skrandžiu nutarė vandenį išsemti, nes jis buvo nebetinkamas vartoti.

Semdama oma peršalo, susirgo ir mirė. Tuomet opai teko pasisamdyti vežimą su arkliu..."

Vaikaičio atmintyje liko graudus ir nykus vežamo karsto vaizdas...

Kai V. Grubertas buvo pašauktas į tarybinę armiją, mirė ir pats Skrandys. Į senelio laidotuves jo neišleido, kadangi negalėjo įrodyti giminystės.

Pase buvo įrašyta ne Skrandžio, o tėvo Gruberto pavardė.

„Skrandienės pavainikė dukra Marė Simonaitikė, vėliau ištekėjusi už Martino Mickaus, Stragnų II kapinėse Skrandžiams pastatė antkapį“, - pasakoja E. Borodkinienė.

Kapus prižiūrėdavo Mickienė, jos dukra Marikė Skrabs ir V. Grubertas. Erika prisimena, kad papūnis (taip meiliai ji vadina tėvą), atsisveikindamas prie Skrandžių kapo sakydavo: „Sudiev, oma ir opa.“

Bus daugiau.