Sijono klosčių paslaptis: kaimo ir miesto kultūra

Detalaus vaizdo, kaip atrodė Urtė, Simonaitytė neduoda, yra minimos rūbų sudedamosios dalys, tačiau apie spalvas informacijos nedaug. Iš to, kas parašyta, galima spėti, kad ji yra apsirengusi tradiciniu Mažosios Lietuvos kostiumu. I. Simonaitytės romane ,,Aukštujų Šimonių likimas” pasakojama, kaip Urtė puošiasi ir vyksta į Karaliaučių pas pusseserę Erną. Urtė apsivelka įžegnojimo marškinius, kurių perpečius pelėstakėmis ir puspelėtakėmis išsiuvinėjusi. Apsivelka gerąjį sijoną. Juodą, naminėmis vilnomis ataustą, vienpusį, pasipūtusį.

Rašoma apie naują švarką, lastinginį jaką su aukštai pastatytais žydrais kutarais. Anelė, jaunesnioji Urtės sesuo, apibendrina jos apsirengimą: ,,Dabar tu atrodai kaip lėlikė, Urte! Kokia tu daili! Visa kas tavo taip puikiai spindi: tas lastinginis jakas, ta šilkinė prijuostė, o dabar dar ta šilkinė skepeta su ilgaisiais kutais!

Matysi, kaip vokiečiai stebėsis, tave pamatę. Tik kad tu skepeta apsiriši, tai storųjų, geltonųjų tavo kasų nebematyti, o tai gaila.” Būtų pilnas tautinis kostiumas, tik trūksta detalės, kuri Mažosios Lietuvos kostiumą išskiria iš kitų etnografinių žemių. Kur jos delmonas?

Juk Mažosios Lietuvos moterys ir merginos prie juosmens segėsi itin puošnų, dažniausiai ryškių spalvų siūlais siuvinėtą kapšelį – delmoną. Gan erdvų, kurio raštai buvo įkvėpti gamtos: išsiuvinėti gėlėmis, įvairiais raštais, paukščiais.

Arba išsiuvinėti metai – gimimo (reklama, kad jauna mergina, jaunikio ieško) arba išsiuvinėjimo (gimimo metai ištekėjusioms jau nesvarbu, o jaunoms nesulaukusioms piršlių – nekokia reklama savo metus rodyti). Delmonas skirtas raktams, skepetoms ir įvairiems daiktams susidėti. Tačiau I. Simonaitytė romane nemini, jog Urtė turėjo šį krepšelį, bet aš manau, jog ji, rengdamasi tradicinį kostiumą, delmono neturėjo pamiršti.

Juk keliaudama turėjo ir bilietą, gal ir skepetaitę.  Įdomu ir tai, Kad  Urtė į Vokietiją iškeliauja su šilkine skepeta ant kasų, nors  dažniausiai merginos vaikščiojo vienplaukės, kasas įmantriai supindavo, jas puošė gėlėmis ir kaspinais.

Tik ištekėjusios moterys slėpdavo plaukus skara, kuri neretai, jau 19 a., būdavo parvežta iš Vokietijos. Urtė su šilkine prijuoste ir skepeta, vadinasi kostiumas jau turi svetimos kultūros detalių.

Pusseserės Ernos gyvenamoji vieta - Karaliaučius. 19 a. didmiestis. Vadinasi, greičiausiai jos apranga miestietiška, elegantiška, naujoviška: pūstos rankovės, marškiniai ir trumpesni sijonai ar suknelės, figūrą formuojantys korsetai.

Bateliai dažniausiai buvo aukštesniu kulnu. Ieškodama informacijos apie 19 a. Vokietijos miesto rūbą, radau karalienę Luizę, kuri irgi gali būti aprangos pavyzdžiu. Erna tikrai nebuvo tokia turtinga, kaip tame krašte gyvenusi karalienė, tačiau galbūt jaunesnės panelės kaip Erna žiūrėjo į Luizę kaip mados pavyzdį, norėjo rengtis kaip ji?

Šiek tiek apie merginos rūbą sužinome iš ištraukos romane, kur ji savo drabužius skolina kaimo mergaitei Urtei. Kaimietei Erna duoda korsetą, taljė, galime spėti, kad paduoda ir trumpesnį sijoną. O tai, kad pamačiusi savais rūbais apsirėdžiusią Urtę sušunka: „Wenn meine Freundinnen dich sehen, sie lachen sich tot.“ (vok. „Kad mano draugės tave taip pamatytų, jos numirtų iš juoko.“), suprantame, kad miestietė Erna gėdijasi savo pusseserės, kuri rengiasi pagal savo krašto ir kultūros tradicijas.

Reikia paminėti, kad Urtei miestietiškas rūbas nepatinka, ji jo neužsivelka. Ir čia galima suprasti, kad rūbas tampa bendravimo tarp pusseserių atskirtimi. Erna neina į miestą Urtei neapsirengus miestietiškai, o Urtė nesivelka jai svetimo rūbo: ,,Runter damit! (vok. „Nereikia!“), - pareiškė Urtė aiškiai ir griežtai, ir vienu akimoju korsetas nusmogtas kažkur, o pati pašmukš jau savo drabužiuose. - Aber so kannst du doch nicht in die Stadt gehen! (vok. „Bet šitaip tu junk negali į miestą eiti!“), - protestuoja visai užilsusi Šimonienė, o Erna, susmukusi ant sofos, dejuoja: - Ich bin gan sprachlos! (vok. „Man jau žado pritrūko!“).  

Bet Urtei nesvarbu, kad dėdienė prakaituoja iš pykčio, o Erna ir kalbėti nebemoka. Ji jau apsirengusi ir griežtais, būriškais žingsniais eina pro duris tėvo ieškoti.“  Ištrauka įrodo, jog pusseserėms sunku priimti viena kitos rūbus, tai yra kultūrinė skirtis, kuri neleidžia merginoms sutarti.

Čia pasitvirtina C. Chanel mintis, jog mada nėra vien tik drabužiai. I. Simonaitytės romane matome, jog jie tampa takoskyra tarp giminės skirtingose vietose, kultūrose gyvenančių merginų. Sijono klostės slepia skirtingų pasaulėžiūrų paslaptis.