Sigitas Benetis: „Suprantu, kad žmogus yra bjauriausias padaras Žemėje, bet gal dėl to aš jį ir myliu“

Ilgą laiką pasirašinėjote savo kūrybą Beno Tarkerio slapyvardžiu. Ką reiškia jūsų slapyvardis ir kas padrąsino išlįsti į viešumą tikruoju vardu?

Tarkeris nuo žodžio „tarka“. Bene Tarka - mane taip pravardžiavo vienas bendrakursis.

Kai pradėjau rašyti, turėjau ambicijų parašyti bestselerį, kurį visas pasaulis spausdins. Pagalvojau, kad Sigito Benečio vardas neskamba. Benas Tarkeris - tas, kuris viską tarkuoja, man patiko labiau. Ilgai rašiau prisidengęs šiuo slapyvardžiu.

Kai surinkau 15 novelių ir nusiunčiau jas leidėjui, jis man ir sako: „Tavo vardas ir pavardė visai faina. Kodėl slapyvardžiu pasirašinėji?“

Tada jau ir man pačiam buvo gėda dėl to slapyvardžio, nes praėjo 10 metų ir daug kas pasikeitė, ir visi jau žinojo, kad aš rašau.

Taip, leidėjo paskatintas, išdrįsau pasirašyti knygą savo tikruoju vardu.

Kaip ir kodėl apskritai pradėjote rašyti brandžiame amžiuje?

Pats savęs dažnai to klausiu ir randu vis kitą atsakymą.

Anksčiau man atrodė, kad aš pradėjau rašyti todėl, kad pasijutau visiškas nevykėlis, nieko nepasiekęs gyvenime.

Tiek metų dirbau, dariau verslą ir viskas nuėjo šuniui ant uodegos.

Kai pradėjau rašyti, atėjo supratimas, kad yra tam tikri prigimtiniai dalykai ir negali žmogus perlipti per save.

Verslui daryti reikalingos tam tikros asmeninės savybės. Jeigu tu jų neturi - negali savęs pakeisti. Gali skaityti knygas „Kaip parduoti Ferrari“, bet jeigu esi flegmatikas - tu jo neparduosi, tik susižalosi.

Norėjosi išsikalbėti ir rašymas man buvo priimtiniausia forma, nes aš labai daug skaičiau.

Skaityti pradėjau 5-erių. Augau su broliu. Brolis visada prašydavo nupirkti jam mašinėlę, o aš - knygą, negalėdavau ramiai praeiti pro knygyną. Tai ir yra prigimtiniai dalykai.

Knygą „Apgaulė“ rašėte 10 metų. Ilgai.

Savo kūrybą labai kritiškai vertinu. Ryte atsikėlęs ir perskaitęs tai, ką parašiau vakar, arba ištrinu, arba perrašau. Perrašinėju daug kartų.

Kai kyla gera mintis, dažniausiai aš jos neužrašau. Aš ją paleidžiu. Po metų, po dvejų ta mintis vėl iškyla kaip kokia žuvis užaugusi. Prasmė ta pati, tačiau forma - jau kita. Manau, kad geresnė.

Tiesa, yra rašinių, kurių esu neperrašęs. Tie, kuriuos parašiau stiprių emocijų paveiktas, bet tai pasitaiko labai retai.

Kada pasakote sau „stop“ ir liaujatės perrašinėti?

Niekada apie tai nesusimąsčiau. Gal tada, kai nusibosta. Yra buvę, kad sustabdau save, bet po metų dvejų grįžtu ir vėl perrašau.

Todėl taip atrodo, kad per 10 metų 15 novelių - labai mažai.

Bet aš rašau tik tada, kai man norisi rašyti. O tada, kai pagauna azartas ir kažkas pavyksta, istorija - tada galiu net nemiegoti užsivedęs.

Kai pirmą mano novelę publikavo „Šiaurės Atėnai“ - tai užaugino man sparnus.

Tada svajojau bestselerį parašyti. Rašiau jį metus laiko. Kaip tikras rašytojas kiekvieną dieną keldavausi 5 val. ryto ir rašydavau.

Paskui supratau, kad negaliu būti „akmens tašytojas“, kuris per prievartą rašo.

Man reikia impulso, emocijos, būsenos, kad galėčiau išeiti iš savęs.

Ta „išėjimo iš savęs“ būsena rašant man padarė didžiausią įspūdį. Negalvojau, kad taip gali būti, kad galima išeiti į tokį transą ir rašyti. Tai patyręs jau negali nerašyti. Ta būsena kaip narkotikas, tik ji neturi fiziologinių pasekmių kaip pagirios. Tai gera būsena, pakylėjanti.

Kažkur skaičiau, kad rašytojas turėtų būti aukščiau skaitytojo. Anksčiau tą supratau tiesiogiai. Tik pradėjęs rašyti supratau, kad rašytojas pirmiausia turi pats pakilti virš savęs, nes pats taip pat esi skaitytojas.

O bestselerį parašėte?

Parašiau, bet ištryniau. Labai daug ką esu ištrynęs.

Kodėl?

Todėl, kad po mėnesio laiko, kai paskaičiau tą savo bestselerį, man jis pasirodė juokingas, nieko vertas.

Man pasidarė gėda dėl jo. Pasijutau, lyg būčiau išėjęs pusnuogis į gatvę. Tas gėdos jausmas persekioja mane nuo vaikystės. Dažnai sapnuodavau, kad atsiduriu gatvėje visiškai nuogas ir visi į mane žiūri.

Rašytojo, apskritai bet kurio menininko kūryba labai panaši į viešą apsinuoginimą.

Taip, bet dabar aš jau nebijau to apsinuoginimo. Dabar jau kiti jausmai kyla. Gal gėda iš puikybės, kaip aš atrodysiu. Nežinau. Pats sau dar nesu į tą klausimą atsakęs.

Bet man labai svarbu, ką apie mane pagalvos. Visada labai abejoju savo kūryba. Kol kitas neįvertina - aš nenurimstu.

Kam pirmiausia duodate įvertinti?

Pirmą novelę daviau dukrai paskaityti. Buvau pasirašęs ją slapyvardžiu ir elektroninį paštą pagal savo slapyvardį buvau susikūręs. Iš jo ir išsiunčiau dukrai. Tad ji nežinojo, kad tai aš parašiau.

Jai padarė įspūdį. Palygino su Džeromu Deividu Selindžeriu. Jos atsiliepimas paskatino nusiųsti novelę į „Šiaurės Atėnus“.

Iš tiesų lengviausia kūrinį nusiųsti redakcijai. Nusiunti ir tau sako: „Ne, ačiū, nereikia.“ Redakcijos nerašo kritikos. Jeigu „Šiaurės Atėnai“ būtų man pasakę „ne“, kai nusiunčiau pirmąją novelę, dabar aš čia tikriausiai nesėdėčiau ir nekalbėčiau.

Dabar savo kūrybą dažnai duodu paskaityti Sondrai Simanai. Su bendraminčiais renkamės ir dalijamės savo kūryba kūrybinio rašymo studijoje. Joje nėra atmetimo, bet draugiškai visi kitų rašinius nagrinėjame.

Jūsų novelė „Smuikininkas“ laimėjo Maironio literatūrinę premiją, o už knygą „Apgaulė“ paskirta I. Simonaitytės literatūrinė premija. Kokia buvo jūsų reakcija sulaukus šio įvertinimo?

Tuo metu, kai man paskambino ir pranešė, negalėjau rodyti jokių emocijų. O vakare, kai grįžau namo, nepajėgiau to pasakyti net savo artimiausiam žmogui. Tik apsikabinau ir pradėjau kūkčioti. Visą dieną užlaikytos emocijos prasiveržė ir jų buvo tiek daug: džiaugsmas ir gailestis... visa suėjo į viena.

Po to nusiraminau. Laimės pojūtis - banguojantis.

Pastarosiomis dienomis, kai žinia buvo jau paskelbta ir draugai ėmė sveikinti, žurnalistai skambinti, rašyti - man pasidarė visko per daug. Tikiuosi, kad pirmadienį, kai įteiks tą premiją, tai pasibaigs ir užsimirš.

Knyga „Apgaulė“ išleista praeitais metais. Kas dabar ant jūsų darbo stalo ar kompiuteryje?

Dabar sunkiai rašosi. Nuoširdžiai negaliu atsakyti į klausimą kodėl?

Pirmas atsakymas - karas Ukrainoje. Atrodo, labai lengva viską tam nurašyti, bet gal taip ir yra. Aš pats nesuprantu.

Žinau, kad man reikia ramybės, ramios būsenos, atsipalaidavimo, kad rašyčiau. Tik tokioje būsenoje prisimenu įvykius, kurie mane sukrėtė emociškai.

Dėl karo Ukrainoje, dėl ukrainiečių aš labai išgyvenu. Ir ne tiek dėl ukrainiečių, kiek dėl blogio.

Aš užaugau toje sistemoje ir žinau, kas tai yra. Pažįstu priešą kaip nuluptą. Todėl man labai skaudu, kad tas priešas keliasi ir dar kažkam daro bloga.

Kita vertus, galvoju, kad per daug gerai dabar gyvenu. Man nereikia kentėti nepritekliaus, esu mylimas ir pats myliu. Atrodo, kad tai ir yra ramybės būsena, tačiau kažkodėl ji neskatina kurti.

Rašau aš kompiuteriu. Tik savo namuose, prie savo stalo. Man labai svarbi rašymo vieta, svarbu, kad būtų įprasta aplinka. Man keista, kaip žmonės išvyksta kur nors į kitą vietą ir tai juos įkvepia kurti.

„Visoje knygoje tikriausiai nėra nė vienos novelės, kurioje nebūtų žodžio “apgaulė„. Tai dėl to, kad aš pats buvau apgautas“, - atvirauja S. Benetis.

Kas jus įkvepia?

Aš įkvėpimo semiuosi iš žmogaus. Žmogus man patinka labiau negu gamta.

Suprantu, kad žmogus yra bjauriausias padaras Žemėje, bet gal dėl to aš jį ir myliu.

Kaip mama myli neįgalų vaiką. Ji supranta, kad tas vaikas yra toks ir nieko negali pakeisti, tik mylėti. Kai man atėjo šis supratimas apie žmogų, tapo labai lengva.

Sako, kad pirmiausia reikia suprasti save. Supratimas man tolygus meilei. Mylėti save - tai suprasti save, nebandyti savęs terorizuoti, keisti. Net jei turi blogų savybių - nereiškia, kad esi blogas žmogus.

Man atrodo, kad aš labai ilgai buvau supainiojęs gėrio ir blogio sąvokas. Įsivaizdavau, kad geras žmogus yra tas, kuris šypsosi, yra pozityvus. Aš toks nebuvau. Man sakydavo, kad aš esu piktas, nervingas, susiraukęs. Aš galvojau, kad esu blogas.

Rašant atėjo supratimas, kad aš nesu blogas. Tai yra tik mano mintys. Kaip mintis pakišti koją bėgančiam. Daug kartų ta mintis man kilo, bet juk niekada to nepadariau.

Kaip dabar galvojate, kas yra geras žmogus?

Nežinau, bet man patinka žmonės, kurie daro gerus darbus. Mane labai jaudina žmonių gerumas, nesavanaudiškas pasiaukojimas.

Aš pats nedalyvavau Sausio 13-osios įvykiuose. Greičiausiai todėl, kad bijojau, bet mane labai jaudina lietuvių pasiaukojimas. Man nesuvokiama, kaip jie lindo po tankais. Kai galvoju apie tai, jaučiu didelį patriotiškumo jausmą.

Kodėl knyga pavadinta „Apgaulė“?

Toks yra paskutinės knygos novelės pavadinimas. Visoje knygoje tikriausiai nėra nė vienos novelės, kurioje nebūtų šio žodžio. Jis kyla iš to, kad aš pats buvau apgautas. Man buvo primestas suvokimas, kad esu blogas. Paskui aš supratau, kad taip nėra.

Mes dažnai būname apgauti.

Papasakosiu tokią istoriją.

Aš dirbu pavežėju ir kartą man teko vežioti po miestą moldavą. Jam reikėjo kažkokių mašinos detalių ir mes ilgai važinėjome iš vienos parduotuvės į kitą, išsikalbėjome. O galiausiai jis man sako:

- Aš turiu labai gero jauno moldaviško vyno labai gera kaina, 3 Eur už litrą. Važinėju su vilkiku, galėčiau atvežti, kai kitą kartą važiuosiu.

Aš entuziastingai sutikau. Sakau:

- Gerai, atvežk daugiau.

Tada jis manęs paprašė užstato - gal kelių šimtų eurų.

- Nu, ne, - sakau. - Aš juk tave pirmą kartą matau. Kaip galiu pasitikėti? Paimsi užstatą ir dingsi.

Duodu jam vizitinę su savo telefono numeriu, kad paskambintų, kai atveš, aš tikrai paimsiu. O jis klausia:

- O kaip aš galiu tavimi pasitikėti?

- Žinoma, kad gali manimi pasitikėti, aš esu rašytojas. Išsitraukiau iš „bardačioko“ savo knygą, rodau jam. Jis ją apžiūrėjo ir klausia:

- O kaip knyga vadinasi?

Išverčiau.

- Na, štai, - sako, - tavo knyga vadinasi „Apgaulė“, o nori, kad tavimi pasitikėčiau?

- Jeigu norėčiau iš tiesų apgauti, tai būčiau knygą pavadinęs „Tiesa“.

Tai gavot vyno?

Ne. Šitą istoriją sugalvojau, kad knygos pavadinimą pateisinčiau.